Liturginiai tekstai

 

Dievo Avinėlis

 

Rytojaus dieną, matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!“ (Jn 1, 29). Jis nesako: „Štai Sūnus“, bet „Štai Avinėlis.“ Ir nesako: „kuris sunaikins pasaulio nuodėmes“, bet „kuris naikina“. Nors Kristus dar ne ant kryžiaus, dar nėra kentėjęs, dar nėra paaukotas. Jonas nesako „Sūnus“, nes nenori trukdyti jam apsireikšti, nenori jo sulaikyti. Tai, kad jis to nepasako, yra dar vienas jo taktiškumo ženklas. Jis neparodo, kad žino apie Dievo Sūnų. Jis jam pasako tik šitai: „Žinau, kad esi nekaltas ir kad tavo būtis jau dabar gali būti nusakyta dviem priešingais žodžiais: nekaltumas ir nuodėmės“. Ėmęs kalbėti apie Sūnų, Jonas taip pat būtų turėjęs atskleisti Tėvo ir Sūnaus ryšį. Tačiau jis nenori nieko atskleisti, tik sukaupti, sutelkti visą dėmesį į Kristų. Tai jis padaro pabrėždamas nuodėmių ir jų naikinimo priešybę.
Jis mato, kad šis naikinimas yra Viešpaties esmė, regi visą jo kelią. Jis regi, kad Viešpats nėra kažkokios nekaltybės turėtojas, bet kad jis yra Avinėlis, kad jis neša ne kažkokias nuodėmes, bet pasaulio nuodėmes; kad tai nėra koks palengvinimas, bet sunaikinimas. Jis taip pat nebesako Viešpačiui to, ką jau anksčiau žinojo: kad jis nėra vertas krikštyti vandeniu. Nes Viešpats jau yra čia ir jis visa žino. Jonui nereikia rodyti savo nuolankumo. Jo santykis su Kristumi toks aiškus, kad jam nereikia žodžių. Taip pat ir pats Jonas yra toks tyras, kad jam nėra reikalo prašyti atleidimo. Jei jis dabar tai darytų, reikštų abejonę ir nedėkingumą. Kitų akivaizdoje jis turėtų šitaip kalbėti. Dabar jis tik pasako: „Tu esi. Pažinusiam tavo didybę daugiau nėra reikalo kalbėti apie savo niekingumą“.

Adriana fon Špeir, † 1967

Biografija