Liturginiai tekstai

 

Teismo dieną

 

Ne pagal žodžius, o pagal dorybes reikia teisti žmones; pagal tai jums reikia teisti tuos, kuriuos jums gali tekti teisti. Pagal tai ir aš vieną dieną juos teisiu, ir taip pat teisiu jus pačius... Mąstykite apie tai ir įsidėmėkite. Iš jūsų taip pat pareikalausiu ne tik žodžių, bet ir gerų darbų, dorybių: nepakaks nei būti man per gyvenimą kelis kartus maldoje pasakius „Viešpatie, Viešpatie“, nei tikėti manimi be klusnumo ir netgi nepakaks kitiems skelbti tikėjimą ir evangeliją, nesilaikant mano žodžių...
Matydami pagal ką jūs galite, esant būtinybei, teisti kitus, pagalvokite, pagal ką savo ruožtu aš teisiu jus: pasvarstykite – aš jūsų neklausiu, ar darėte stebuklus nei ar išvarinėjote demonus mano vardu, bet paklausiu, ar praktikavote dorybes. Be abejo, reikia maldos, be abejo, reikia tikėjimo, bet malda be darbų yra niekas, tikėjimas be darbų yra miręs: man nepakaks lapų – medis, turintis tik lapus, yra nevaisingas, jis niekam netinka, tik išmesti į ugnį; man reikia vaisių. Aš jus teisiu pagal jūsų vaisius, kaip jūs galite kitus teisti pagal jų vaisius: tad nepasitenkinkite tik tuo, kad tikite manimi ir šaukiate man „Viešpatie, Viešpatie“.
Taip pat darykite tai, ką aš, jūsų Viešpats, įsakau jums daryti: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia ‘Viešpatie, Viešpatie’ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano valią, tik tas ten įeis. Teismo valandą daugelis man sakys: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ O aš jiems atsakysiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau.’ Jūs tikėjote, bet tikėjimo nepraktikavote, jūs kalbėjote, bet nepaklusote. Jūs mane garbinote lūpomis, bet ne širdimi. Jūs esate dvigubai kalti: jei jūs nebūtumėte žinoję mano valios, jums būtų atleidžiama, kad jos nevykdėte, bet jūs ją žinojote ir jos nevykdėte, todėl jūs esate nepateisinami. „Kas klauso mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išminčių, statantį namą ant uolos. Teismo dieną, kada liepsnų srautai prapliups ant nusidėjėlių ir juos praris, jam nereikės nieko bijoti ir tai jo nepasieks. Kas mane girdi, bet nevykdo to, ką sakau, panašus į kvailį, statantį ant smėlio: teismo dieną, „dies irae, calamitatis et miseriae“ („rūstybės, nelaimių ir sielvarto dieną“), liepsnų upės užplūs nusidėjėlius, juos praris amžiams“.

Pal. Šarlis de Fuko, † 1916

Biografija