Liturginiai tekstai

Žodis ir žmogus

 

Kaip Viešpats buvo žmogus tam, kad būtų kankinamas, taip jis buvo ir Žodis – kad būtų pašlovintas, todėl, Žodžiui ilsintis, jis galėjo patirti kančią, paniekinimą, nukryžiavimą ir mirtį, o žmogui jame sunykus, jis nugali, palaiko, prisikelia ir priimamas į dangų. Taigi šitaip Dievo Sūnus, mūsų Viešpats, būdamas Dievo Žodis, yra ir žmogaus sūnus, nes kaip žmogus gimdamas iš Marijos, kuri kilo iš žmonių giminės ir pati buvo žmogus, jis tapo žmogaus sūnumi.
Dėl to ir pats Viešpats davė mums ženklą iš gelmių, iš padangės aukštybių, kurio žmogus nė neprašė, nes nesitikėjo, kad Mergelė, būdama skaisti, gali tapti nėščia ir pagimdyti sūnų, ir šis pagimdytasis bus „Dievas su mumis“, ir nusileis į žemesniąsias sritis žemėje, ieškodamas pražuvusios avies, kuri buvo jo paties lipdinys; ir įžengs į aukštybes, paaukodamas ir atiduodamas Tėvui tą savo surastą žmogų, pats tapdamas žmogaus prisikėlimo pirmgimiu, idant kaip galva prisikėlė iš numirusių, taip ir visas likęs kūnas žmogaus, esančio gyvenime, pasibaigus jo pasmerkimo laikui, kuris jam buvo skirtas už neklusnumą, prisikeltų, sujungtas sąnariais ir ryšiais, ir sustiprintas Dievo teikiamu ūgiu, kiekvienam nariui turint kūne jam skirtą ir tinkamą vietą. Juk Tėvo namuose daug buveinių, kadangi ir kūne – daug narių.

Šv. Ireniejus Lionietis, † apie 202

Biografija