Kristaus Kančios


Liturginiai tekstai

Verbų sekmadienį galima palyginti su prieangiu, vedančiu į baziliką. Gražios šios dienos apeigos įvesdina į liturginių metų šerdį – Velykų slėpinio šventimą.
Du įvykiai, taigi ir du šventimai, einantys vienas po kito, šio sekmadienio liturgijai suteikia ypatingo pakilumo. Pirmiausia Bažnyčia mini iškilmingą Jėzaus kaip Karaliaus ir Mesijo įžengimą į Jeruzalę. Ši labai sena apeiga, kuria nuo IV a. aprašymuose džiaugdavosi Šventosios Žemės piligrimai, vykdavo taip: ant Alyvų kalno, priešais Jeruzalę, diakonas giedodavo įvykį primenančią Evangeliją. Paskui vyskupas sėsdavo ant asilaičio ir jodavo į šventąjį miestą. Grupė krikščionių pasitikdavo jį su palmių ir žalumynų šakelėmis. Įžengimą į miestą lydėdavo giesmė „Osana Dovydo sūnui!“ Amžių būvyje šios procesijos muzikos repertuaras pasipildė tokiais garsiais kūriniais, kaip „Kristau, tu – garbės Karaliau, … Osana, Dieve mūs“.
Vėliau, baigus džiaugsmingąją ir šventiškąją procesijos dalį, dalyviai renkasi bažnyčioje švęsti Mišių. Dabar giesmės ir visa atmosfera daug labiau surimtėja. Iš tiesų žinome, kad Karaliaus ir Mesijo triumfas buvo tik skausmingosios savaitės pradžia. Nuo dabar Viešpaties kančia vyraus visuose Bažnyčios mąstymuose ir visoje liturgijoje. Apmąstoma 21 (22) psalmė, Jėzaus kalbėta ant kryžiaus, paskui – garsusis atliepas iš Laiško filipiečiams: „Dėl mūsų Kristus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“. Kaip Evangelijos skaitinys panaudojamas vienas kančios aprašymų iš sinoptinių, t. y. galimų imti kaip paralelinių, evangelijų (Mato, Morkaus, Luko). Kančios giedojimas teikė įkvėpimo viduramžių muzikams. Jie priešpriešino vidurinį pasakotojo balsą, žemesnį bei iškilmingesnį Kristaus balsą ir įaudrintą bei šaižų minios balsą. (Kančia pagal Joną skiriama vien Didžiojo penktadienio liturgijai.) Nuo dabar kontempliatyvus Bažnyčios žvilgsnis bus nukreiptas į Kančios dramos raidą iki mirties ir Jėzaus guldymo į kapą šios savaitės pabaigoje.