Liturginiai tekstai B

Liturginiai tekstai C


Žodžio liturgijos malda išsako Dievui mūsų trapumą, o Eucharistijos liturgijos malda mums padeda geriau įsigilinti į jos šventimą.
Nuo pat susirinkimo pradžios į Viešpatį kyla šauksmas: „Manęs neatmeski, manęs nepaliki“ (ĮP). Tai šauksmas žmogaus, patyrusio savo silpnumą, savo ribotumą, savo nuodėmingumą; tai šauksmas krikščionio, kuris iš nesėkmių semiasi stiprėjančio įsitikinimo, kad jis visiškai priklauso nuo Dievo, be kurio „nieko negali“ (PM). Optimizmas niekada neapleidžia to, kuris žino esąs Kristaus atpirktas, nes jis tikisi iš jo malonės „vykdyti jo įsakymus ir patikti jam norais bei darbais“ atsiliepiant į jo meilę (PM).
Viešpats Jėzus įsteigė savo kančios atminimą – jo Auką nekruvinu būdu sudabartinantį minėjimą, kurį simbolizuoja vaišės. Duona ir vynas, tapę jo Kūnu ir Krauju, per šias vaišes drauge maitina „mūsų kūną ir sielą“ (AM). Laužoma ir dalijama viena duona, bendra taurė „ženklina tikinčiųjų vienybę Dieve“ (KM). Tai ypatingas Bažnyčios vienybės, kurios meldė Jėzus (KP 2), ir vienų Viešpaties namų, kuriuose gyventi trokšta visi pakrikštytieji (KP 1), ženklas.