Metinio Kristaus mirties ir prisikėlimo šventimo kulminacija yra Velyknaktis, šventoji krikščionių naktis. Šis liturginis sambūris, pasak šv. Augustino, yra „visų šventųjų vigilijų motina“. Kristaus mokiniui yra natūralu pašvęsti maldai dalį nakties valandų, nes Viešpats mokė budėti belaukiant Jaunikio (Mt 25, 13), bet dar labiau dera susirinkti liturgijai Velykų naktį: tai naktis, kurioje Izraelio vaikai valgė išvaduojantį avinėlį ir sausomis kojomis perėjo Raudonąją jūrą; tai toji naktis, kurioje mirties pančius sutraukęs Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo; tai ta naktis, kurioje nuo pat pradžių Bažnyčia laukia savo Viešpaties antrojo atėjimo. Šią naktį susirinkę krikščionys praleidžia pirmiausia klausydami Dievo žodžio skaitymo, primenančio visą išganymo istoriją, nuo sukūrimo ir išėjimo iš Egipto iki Jėzaus prisikėlimo ir jo išaukštinimo danguose. Skaitymų metu bendriją apšviečia velykinė žvakė: ji spindi prie skaitovo panašiai kaip šviečiantis debesies stulpas, kuris vedė žydų tautą keliu pažadėtosios žemės link, ir ypač kaip Kristus, kuris savo šviesa apšviečia pasaulį.