Liturginiai tekstai B

Liturginiai tekstai C


Po įžangos priegiesmio, kuriame šaukiamasi Viešpaties maloningumo ir gailestingumo (ĮP), kalbama malda, kurioje semiamasi įkvėpimo iš šventojo Jokūbo, kad kreiptumėmės į Dievą, „iš kurio ateina kiekviena tobula dovana“ (Jok 1, 17). Mes vėl jo prašome „įkvėpti mums savo meilės dvasios“ (plg. 12 sekmadienio pradžios maldą), kad tvirtai joje įsišaknytume; bet šiandien maldoje nurodyti šio „įsišaknijimo“ būdai, priklausantys nuo nuolatinio Dievo veikimo, prašoma, kad jis „sustiprintų tikėjimą, ugdytų mumyse gėrio daigus ir išugdytus rūpestingai globotų“. Sustiprina, kad „ugdytų“, budi, kad „globotų“. Štai kaip mumyse veikia tasai, kurį Jėzus kadaise savo mokiniams apibūdino kaip Vynininką, besirūpinantį, kad jo vynuogynas duotų gerų vaisių.
Ugdydamas mumyse „gėrio daigus“ (PM) Dievas mus skatina mylėti brolius ir seseris. Priminęs, jog kiekviena tobula dovana ateina iš Dievo, šventasis Jokūbas priduria, kad tikrasis maldingumas – tai pasirūpinti tais, kuriems to labiausiai reikia (Jok 1, 27). Taigi, jei norime, kad mūsų meilė Dievui augtų, dera jį prašyti, kad „duona nuo dangiškojo stalo – meilės penas – padėtų uoliai jam tarnauti darant gera kiekvienam žmogui“ (KM). Artimo meilė yra ne kas kita, kaip meilės Dievui įgyvendinimas – „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (KP 2).