Liturginiai tekstai
Ugnimi
Idant geriau žinomi žodžiai ir įvykiai leistų tiesos pilnatvėje suvokti išganingąjį mokymą apie krikštą, atidžiai ištirkime jų prasmę, rūpindamiesi, kad visos mintys mus kreiptų siekti dievobaimingumo.
„Esame pakrikštyti“, sako Apaštalas (Rom 6, 3). Kad suprastume, jog kaip vilna, panardinta į dažus, nusidažo jų spalva, – ar veikiau, – kad sekdami Jonu Krikštytoju, pranašaujančiu apie Viešpatį, jog „jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11), būtume nušviesti pažinimo šviesos, leidžiančios suvokti didžiąją šviesą, sakykime taip: panardinus geležį į ugnį, kurion pučiamas oras, lengviau atskirti, ar ji turi kokį trūkumą, ir paruošti ją išvalymui; geležis ne tik pakeičia spalvą, bet ir iš kietos bei nelanksčios tampa minkštesne, o miklios amatininko rankos stebėtinu būdu suteikia jai tokias formas, kokių pageidauja savininkas. Iš tamsios tapusi šviesesnė nei buvo, ji ne tik pati liepsnodama šviečia, bet kartu apšviečia ir šildo tai, kas yra šalia.
Taip ir pakrikštytasis ugnimi, – tai yra mokymo žodžiu, iškeliančiu aikštėn nuodėmių blogį ir atskleidžiančiu teisingų poelgių malonę, – būtinai, kaip parašyta, nekenčia ir bjaurisi neteisingumu (plg. Ps 118 (119), 163) ir trokšta būti nuskaistintas per tikėjimą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kraujo galia. Jis pats yra pasakęs: „Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28), o Apaštalas liudija: „Jame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą“ (Ef 1, 7). Čia kalbama ne tik apie visokių nedorybių ir nuodėmių, bet ir nuo visų kūno ir dvasios dėmių apvalymą (plg. 2 Kor 7, 1).
Šv. Bazilijus Didysis, † apie 379
Biografija