Atvelykis, Dievo Gailestingumo šventė

Liturginiai tekstai A; Liturginiai tekstai B

 

Šių Mišių Evangelija įkurdina mus aštuntoje dienoje po Viešpaties prisikėlimo. Velykų vakarą prisikėlusiam Kristui pirmąkart pasirodant susirinkusiai Dvylikos grupei, apaštalo šv. Tomo nebuvo. Vėliau jis atsisakė tikėti tuo, ką liudijo jo broliai. Tačiau dabar, savaitei praėjus, Kristus vėl pasirodo apaštalams, o tarp jų yra ir Tomas. Kristus ­liepia tam netikinčiajam paliesti vinių vietas ir įleisti pirštą į ieties smūgiu pervertą šoną. Tomas atsako nuostabos šūksniu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Prisilietimas prie skausmingų Kančios žymių, neišdildomai atsispaudusių ant Kristaus kūno, leidžia Tomui suprasti, kad Jėzus – ne Dievo nukaltas „rūstybės indas“, bet gailestingumo įrankis ir trykštantis amžinojo gyvenimo šaltinis visai žmonijai. Ne visiems duota tai išvysti, tačiau „palaiminti, kurie tiki nematę“ ir gyvena šia tikrove. Vis dėlto istorijos būvyje kai kas gavo ypatingą malonę ne tik tikėti, bet ir matyti.
Taip atsitiko jaunai lenkei seseriai M. Faustinai Kovalskai, apie 1930 metus keletą kartų apdovanotai šlovingojo Velykų Kristaus regėjimu. Jis pasirodė jai tokiu pavidalu, kuris aiškiai priminė pasirodymą Tomui, tačiau iš perverto Jo šono sklido du šviesos spinduliai – baltas ir raudonas. Tai primena Didžiojo penktadienio vandenį ir kraują. Be to, šitaip Viešpats lieja galingą gailestingosios meilės srovę iš savo širdies, kuria nori apgaubti visą žmoniją. Faustina tapo nepailstama šio Kristaus troškimo liudytoja. Maldoje ji nuolat šaukdavosi Gailestingumo Viešpaties, liepė nutapyti tokio Kristaus, koks jai pasirodė, atvaizdą (dabar esantį Vilniuje) ir prašė įsteigti Dievo Gailestingumo šventę sekmadienį po Velykų.
2000 m. popiežius Jonas Paulius II, vieną pirmųjų enciklikų skyręs Dievo gailestingumui, kanonizavo seserį Faustiną. Kartu Atvelykio sekmadieniui jis suteikė papildomą pavadinimą – Dievo Gailestingumo šventė. Primindamas šios šventės prasmę, Jonas Paulius II rašė: „Žmonijai, kuri kartais atrodo suklaidinta ir valdoma blogio, egoizmo bei baimės jėgų, prisikėlęs Viešpats duoda atleidžiančios, sutaikinančios ir iš naujo atveriančios sielą vilčiai meilės dovaną. Ši meilė pakeičia širdis ir suteikia ramybę. Pasauliui taip reikia suvokti ir priimti Dievo Gailestingumą.“ Šiandienių Mišių pradžios maldoje aidu atsiliepiama į šį popiežiaus norą. Kreipiantis į „Amžinai gailestingą Dievą“, joje visiems, švenčiant Velykas atnaujinusiems tikėjimą, prašoma malonės „gerai suprasti, kokiu vandeniu jie nuplauti, kieno dvasia atgimdyti, kieno krauju atpirkti“. Faustina sušunka: „O kraujau ir vandenie, trykštantis iš Jėzaus širdies, kaip gailestingumo mums upė, pasitikiu tavimi!“