Šv. Jono Krikštytojo gimimas (dienos)
Liturginiai tekstai
Pirma Viešpaties
Šiandienos šventė, mylimieji, garsi visame pasaulyje, užlieja mūsų sielas naujosios šviesos spindesiu, dar ryškesniu, nes kviečia mus vėl prisiminti mūsų atpirkimo pradžią ir tikrosios šviesos aušrą. Juk kiekvienam, apmąstančiam Jono gimimą, tučtuojau ateina į galvą Kristaus Gimimas; ypač dėl to, kad gimti Jonui, seno tėvo ir nevaisingos moters sūnui, nėra kitos priežasties kaip ta, kad stebuklingai gimusysis eitų pirma ypatingai gimsiančiojo. Kad draugas skubėtų pirma Sužadėtinio, tarnas pirma Viešpaties, balsas pirma Žodžio, žibintas pirma Saulės, šauklys pirma Teisėjo, išgelbėtasis pirma Gelbėtojo.
Ir pats Jonas liudija tokią buvus jo atėjimo priežastį: ne kad šiaip sau ateitų, o kad eitų pirma Viešpaties kaip jo apreiškimo ženklas. Pirma jo ėjo gimdamas, skelbdamas, krikštydamas, mirdamas, galų gale nužengdamas į pragarus.
Taigi ėjo jis pirma Viešpaties, ėjo pralenkdamas ir save patį. Juk dar prieš jam užsimezgant įsčiose netikėjimas surakino jo tėvo lūpas; ir dar prieš pradėdamas kalbėti jis įstabiai atvėrė tėvo lūpas, šiam ištarus Jono vardą. Dar net negebėdamas žmonėms prabilti žodžiais, jis gebėjo šoktelėdamas savo motinos įsčiose paskelbti apie Mergelės įsčiose besislepiantį dangaus Karalių.
Šventoji Dvasia, suteikusi jam gyvybę dar iki imant kvėpuoti gyvybės oru, pripildė ir skaistų jo motinos įsčių prieglobstį, kuriame jis glūdėjo. Todėl Elzbieta sušuko: „Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 44). Čia reikia ieškoti priežasties, kaip galėjo atsitikti, kad Šventoji Dvasia išliejo jam savo dovanas; nes jis buvo pradėtas prieštaraujant įprastai žmonių padėčiai, ir „pradėtas prasikaltimuose“ (Pr 50 (51), 7) gyveno, ir dar nebuvo išsivadavęs iš gimtosios nuodėmės pančių pagal įstatymo reikalavimus atliktomis apipjaustymo apeigomis.
Šv. Petras Damianas, † 1072
Biografija