Liturginiai tekstai

„Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje“

Tai kas gi, kas pajėgtų suskaičiuoti Tėvo savybes, idant suprastų ir jo Žodžio galias? Juk kaip jis yra Tėvo Žodis ir Išmintis, taip nusileisdamas į kūrinius, idant leistų pažinti ir suvokti Tėvą, tampa tikruoju šventumu, tikruoju gyvenimu, vartais, ganytoju, keliu, karaliumi, valdovu ir svarbiausia – Išganytoju, gyvybės teikėju, šviesa ir visų Apvaizda. Taigi Tėvas, turėdamas iš savęs kilusį tokį Sūnų, gerą ir Kūrėją, nepaslėpė jo ir nepadarė kūriniams nematomu, tačiau kasdieną jį visiems atskleidžia per tai, jog visa per jį kyla ir gyvena. Tai jame ir per jį Tėvas save apreiškia, kaip sako Išganytojas: „Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje“ (Jn 14, 10), – tad Žodis būtinai yra tame, kuris jį pagimdė, ir pagimdytasis yra toks pat amžinas kaip Tėvas. Nors visa yra taip, ir nieko nėra už jo ribų, bet ir žemė, ir dangus, ir visa, kas juose yra, priklauso nuo jo, tačiau paiki žmonės, nustūmę šalin jo pažinimą ir pamaldumą, garbino tai, ko nėra, vietoje to, kas yra, ir vietoj to, kuris iš tiesų yra Dievas, sudievino nesamus daiktus, tarnaudami „kūriniams, o ne Kūrėjui“ (Rom 1, 25), – bepročių ir bedievių darbas! Juk panašiai būtų, jei žavėtumeisi ne amatininku, o jo darbais, ar priblokštas miesto statinių paniekintum jų architektą, arba jei girtum muzikos instrumentą, bet peiktum tą, kuris jį dirbo ir derino. Bepročiai ir visiškai akli! Kaip kitaip jie pažintų statinį, laivą ar lyrą, jei laivų statytojas nebūtų pastatęs laivo, statybininkas – namo, o muzikantas – padirbęs instrumento?
Taigi kaip šitaip galvojantis yra beprotis – net peržengiantis beprotystės ribas, – taip, man atrodo, nesveiko proto yra ir tie, kurie nepripažįsta Dievo ir negarbina jo Žodžio, visų Išganytojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, per kurį Tėvas visa tvarko, visa aprėpia ir viskuo rūpinasi. Tikėdamas juo ir jį pamaldžiai garbindamas, Kristaus drauge, džiūgauk ir turėk tvirtą viltį, kadangi tikėjimo ir pamaldumo jam vaisius yra nemirtingumas ir dangaus karalystė, jei tik siela bus sutvarkyta pagal jo įstatus. Juk kaip gyvenantieji pagal jo įstatymus gauna amžinojo gyvenimo atlygį, taip ir tie, kurie eina priešingu – nedorybės – keliu, teismo dieną susilauks didelės gėdos ir negailestingo pavojaus, kadangi, net ir žinodami teisybės kelią, pasielgė priešingai savo žinojimui.

Šv. Atanazas Aleksandrietis, † apie 373

Biografija