Liturginiai tekstai

 

Iš kurgi atsirado raugių?

 

Kad kunigiškai aprašyčiau dabartinio pasaulio padėtį, man pakanka apmąstyti vieną Viešpaties palyginimą – apie kviečius ir rauges. „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau“ (Mt 13, 24–25). Yra aišku: dirva derlinga, o sėkla gera; dirvos Šeimininkas išbėrė sėklą palankiu metu ir tobulai meistriškai; ir naujoms sėkloms apsaugoti, jis parūpino sargybą. O raugės pasirodo, todėl, kad nebuvo atsakymo, kad žmonės – ypač krikščionys – užmigo ir leido priešui prisiartinti.
Kai neatsakingi tarnai klausia Šeimininko, kodėl jo lauke išdygo raugės, atsakymas aiškus: „inimicus homo hoc fecit“ (tai padarė mano priešas) (Mt 13, 28). Tai priešas! Mes, krikščionys, kurie privalėjome būti budrūs, kad visa tai, ką Kūrėjas pasėjo gera pasaulyje, vystytųsi ir tarnautų tiesai ir gėriui, mes užmigome – liūdnas aptingimas yra šis miegas! – o priešas ir visi jam tarnaujantys skubiai veikė be atvangos. Pažvelkite dabar, kaip raugės užaugo, koks gausus derlius ir iš visų pusių.[…]
Viešpats, kartoju, davė mums pasaulį kaip paveldą. Ir mes turime budėti siela ir protu; turime būti realistai, be perdėto pesimizmo. Vien tik užkietėjusi sąžinė, vien tik nejautrumas, kilęs dėl rutinos, vien tik tuščias lengvabūdiškumas gali leisti mums kontempliuoti pasaulį, nematant jame blogio, Dievo įžeidinėjimų ir žalos, kartais nepataisomos, kuri daroma sieloms. Turime būti optimistai, tačiau optimizmas turi būti toks, kuris nekyla nei iš žmogiško pasitenkinimo, nei iš kvailo ir pasipūtusio pataikavimo, bet kuris gimsta iš tikėjimo Dievo galybe – Dievo, kuris nepralaimi mūšių.

Šv. Chosemarija Eskriva, † 1975

Biografija