Liturginiai tekstai

 

Po keturių dienų

 

Perskaičius apaštalo laišką ir žvelgiant į Evangelijos stebuklinguosius dalykus, prieš mus tuojau pat iškyla grįžtantis iš požemio karalystės Lozorius, mums atnešdamas nugalėtinos mirties pirmavaizdį, rodydamas prisikėlimo pavyzdį. Tad jeigu jums priimtina, prieš brisdami į skaitinio jūrą, prieš pasiekdami klausimų bangas, dar prieš tai, kai įsigilinsime į šio įvykio gelmę, kontempliuokime vien tik šio prisikėlimo vaizdą, nes regime, kad tai visų ženklų ženklas, visų žygdarbių žygdarbis, pats stebuklų stebuklas.
Viešpats buvo prikėlęs ir Jairo, sinagogos vyresniojo, dukterį, tačiau numirėlei vis dar šiltai esant, mirčiai dar tik įpusėjus, kūnui vis dar čia tebesant, dar žmogui tarp žmonių užtrunkant, jos dvasiai vis dar klajojant, jos sielai dar nepažįstant požemio karalystės uždarumo, ir, trumpai tariant, jis taip sugrąžino mirusiajai gyvybę, kad išliktų mirusiųjų karalystės galia. Jis prikėlė ir motinos vienturtį, bet sustabdydamas neštuvus ir pats užbėgdamas už akių kapo duobei, kad sulaikytų kūno suirimą, kad užkirstų kelią smarvei, kad sugrąžintų mirusiajam gyvenimą anksčiau, negu šis visiškai pateks į mirties valdžią.
O visa tai, kas nutinka Lozoriui, yra ypatinga: tiek jo mirtis, tiek prisikėlimas neturi nieko bendro su anksčiau paminėtais atvejais, nes šįsyk ir mirties galia visiškai išsipildė, ir prisikėlimo pirmavaizdis ryškiausiai suspindi. Drįstu teigti, jog būtų buvęs apimtas visas Viešpaties prisikėlimo slėpinys, jeigu Lozorius būtų po trijų dienų sugrįžęs iš požemio karalystės, nes Kristus sugrįžo po trijų dienų kaip Viešpats, o Lozorius po keturių dienų į gyvenimą atšaukiamas kaip tarnas.
Tačiau tai, ką sakėme, pagrįskime jau paties skaitinio žodžiais: „Jo seserys nusiuntė Viešpačiui žinią: Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ (Jn 11, 3). Taip kalbėdamos jos žadina šiltus Viešpaties jausmus, kreipiasi į meilę, pasitinka bičiulystę, trokšta draugystės ryšiu paskatinti draugystės pareigą. Tačiau Kristus, kuriam labiau rūpi nugalėti mirtį negu pašalinti ligą, kurio meilės esmė yra ne tai, kad pakeltų iš ligos patalo mylimąjį, bet kad grąžintų iš požemio karalystės, jis savo bičiuliui iškart parengė ne vaistus nuo ligos, bet prisikėlimo garbę. Taigi, išgirdęs Lozorių sergant, kaip pasakoja evangelistas (Jn 11, 6), jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo. Matote, kaip jis užleidžia vietą mirčiai, duoda laisvę kapo duobei, leidžia, kad prasidėtų kūno irimas, nesustabdo puvimo, dvoko, jis dar laisvai sutinka, kad pragarai Lozorių pačiuptų, temptų ir laikytų. Jis taip daro, kad visa žmogiškoji viltis pražūtų ir apimtų visa savo galia žmogiškoji neviltis, kad tai, ką jis ketino daryti, būtų dieviška, o ne žmogiška.

Šv. Petras Auksažodis, † apie 450

Biografija