Liturginiai tekstai
Ganytojas ir avis
Petrai, geras ganytojau, nebūk maldavimams kurčias, nenugręžk gailestingų akių. Meldžiu, maloningai pažvelk, neatstumk atgailaujančios [avies], nedelsk išklausyti maldaujančios. Štai ji silpsta nuo išsekimo, nes pasibjaurėjo išganingosiomis ganyklomis; kankinasi nuo užsitrauktų negalių, nes įpuolė į pražūtingąsias. Pūliuojančios opos ir negyjančios žaizdos pūdamos blogsta ir ją stumia į mirtį. Vilkai, jau palaižę jos kraujo, slepiasi pasaloje, tykodami, kol ji bus atstumta. Jos priešas „tarsi riaumojantis liūtas slankioja aplinkui“, siekdamas ją „praryti“ (1 Pt 5, 8). Ištikimasis ganytojau, atgręžk į ją savo akis, atpažink ją, tau patikėtą. Juk jeigu paklydo, vis dėlto nei savojo Viešpaties, nei ganytojo neišsižadėjo. Įsižiūrėk į jos veidą, įžvelk jame tavo ir josios Viešpaties ženklą. Jei, pridengto tokiu purvu, neatpažįsti veido, nuplauto ir nuskaistinto Kristaus šaltinyje, atpažink išpažinimo balsą, pridengtą Kristaus vardu, kai jis, triskart paklausęs, ar tu jį myli, tau, triskart jį išpažinusiam, tarė: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 17). Tikrai myli šią avį jisai, kurs prieš patikėdamas ją ganytojui šitaip išbando jo meilę. Bet tu išpažinai, jog jį myli, ir ji išpažįsta esanti jo avis. Tad kodėl atstumi avį, josios ganytojau? Petrai, Kristaus ganytojau, vėl priimk Kristaus avį. Tavo Viešpats užsidėjo ją ant pečių džiaugdamasis, nes jos ieškojo ir ją surado; neatstumk jos, grįžtančios ir maldaujančios. Viešpats ją dar negimusią išpirko savo krauju; josios ganytojau, nepaniekink jos, jau atgimusios ir su tokia meile tau patikėtos. Ak, kada pagaliau ji pajaus, kad vėl yra priimta, išgydyta, atgaivinta!
Šv. Anzelmas Kenterberietis, † 1109
Biografija