Liturginiai tekstai

Kristaus logika

Velnias žmogų buvo padaręs nepanašų į Dievą, nors ir žadėjo padaryti panašų, todėl reikėjo, kad Kristus taptų­ panašus į žmogų, idant žmogų padarytų panašų į save, arba į Dievą. Taigi Kristus, tiek kiek yra Dievas, su Tėvu turėjo prigimties atitikimą, galybės tolygumą, gyvenimo nemirtingumą. Šiais trimis dalykais buvo susivienijęs su Tėvu. Taigi reikėjo, kad kitais trimis priešingais susivienytų su žmogumi. Tad prisiėmė prigimtinę kančią, stokos neišvengiamumą, gyvenimo mirtingumą. Taigi tris turėjo iš savo esmės, o tris prisiėmė iš savo gailestingumo. Vadinasi, reikėjo, kad trys nugalėtų tris. Tačiau nei mirtis negalėjo įveikti gyvenimo iš esmės, nei stygius negalėjo įveikti galybės, nei kančia – nekančios. Vadinasi, reikėjo, kad žmogus nuo mirtingumo pereitų prie nemirtingumo, nuo stokos – prie apstumo, nuo kančios – prie garbės vainiko.
Didžioji premisa buvo nuo amžių; mažoji – ant kryžiaus; išvada – prisikėlime. Žydai manė Kristų sukčiaujant ir jam šaukė: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Nes Kristus nesakė: leiskite man gyventi, bet sakė: leiskite man prisiimti mirtį ir susijungti su kita priešingybe – kentėti, mirti; o tada jau eina išvada. Taigi jis apmulkino velnią.
Ir štai argumentai, kuriais rėmėsi Kristus, „per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis“. „Argi, – sakė Jis, – Kristus neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?“ Apie šį esminį momentą Jonas sako: „Vakare atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: Ramybė jums!“ Ir čia Kristus parodė du dalykus, kaip antai: garbės aukštenybę, nes, kančios nepažeidžiamas ir nemirtingas, įžengė tarsi Dievas; po to „parodė jiems rankas ir šoną“ ir išgavo­ iš Tomo išpažinimą, kai šis sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Atkreipk dėmesį, kaip tai įvyko! Pirmiausia įžengė kaip Dievas, „durims esant uždarytoms“, tai didžioji premisa; paskui įvykdė mažąją premisą, kai „parodė jiems rankas ir šoną“; pagaliau išgavo išvadą, – Tomas išpažino: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“

Šv. Bonaventūras, † 1274

Biografija