Liturginiai tekstai

Pašaukimo istorija

Čia, šių dviejų mokinių pašaukimo istorijoje, šventasis evangelistas mums parodo eigą, kurios laikosi mūsų Viešpats, kad pašauktų sielas prie savęs ir kad paskatintų jas sekti Jo dieviškos meilės tobulumu. Visi, kurie turi laimės priklausyti dieviškajam Mokytojui, skaitydami šias tris eilutes atpažins savo istoriją, arba Jėzaus gerumo, švelnumo ir meilės jiems istoriją; nes jose tikrai matome suspindint Dievo Avinėlio švelnumą ir paprastumą.
Dieviškasis Mokytojas nori patraukti prie savęs ir turėti­ šiuodu mokinius; per šventąjį Joną Jis jiems pasako žodį, kad juos paliestų; nes Jis paprastai taip elgiasi pirmajam impulsui sužadinti – pasinaudoja kokiu nors išoriniu būdu, kurį suteikia Jo Tėvo Apvaizda. Tuo pat metu, kai paskatina juos per savo tarną, Jis paliečia jų vidų ir iš tolo pasirodo, kad patrauktų šiuos gerus žmones.­
Apaštalai, sujaudinti ir šitaip patraukti, yra ištikimi šiai malonei, jie paklūsta šiai paskatai, tuoj pat palieka šventąjį Joną ir eina pas Jėzų. Labai svarbu žmogui būti ištikimam tai pirmajai malonei; Jėzus, matydamas juos kupinus troškimo ir ištikimai paklūstančius paraginimui, kurį Jis jiems davė, nepalieka jų sekioti paskui Jį; ir taip paprastai nutinka. Žmogus, paliestas šios pirmosios malonės, ieško Mūsų Viešpaties su dideliu troškimu patraukti į save Jo žvilgsnį. Jeigu jam tektų ilgai laukti, kol patirs tą dieviškąjį žvilgsnį, dažnai nutiktų, kad jis nusimintų ir grįžtų atgal. Bet dieviškasis Mokytojas nepriverčia laukti tų, kurie Jo ieško ištikimai ir su gerais troškimais; Jis su jais pasielgia kaip su šiais dviem mokiniais.
Jis atsigręžia į juos norėdamas, kad jie suprastų, jog Jis žinojo, kad jie Jį seka. Šis Mūsų Viešpaties meilumas, su kuriuo į juos pažvelgė, jau buvo didelė malonė ir turėjo atnešti didelę paguodą į jų širdis. Šitaip atsitinka dažniausiai. Mūsų Viešpats Jo ieškančiam žmogui leidžia pajusti, kad Jis jį mato. Viešpats atsigręžia į jį, ir tai yra didelė paguoda šiam žmogui. Parodęs meilumą dėl jų ištikimybės Juo sekant ir patraukęs juos tuo gerumo­ bei meilės žvilgsniu, kuris sužavėdavo visas širdis, Jis taria jiems žodį.
Šis žodis paprastai yra paskutinis staigus postūmis, nulemiantis žmogaus apsisprendimą trokšti Mūsų Viešpaties. Tas žodis yra toks kupinas paguodos ir pripildo tokios didelės meilės, kad žmogus trokšta tuoj pat užmegzti intymų ir laisvą santykį su Mylimuoju. Jis jiems sako: „Ko ieškote?“

Pranciškus Libermanas, † 1852

Biografija