Liturginiai tekstai

Iš žmonių širdies

Nelyg tam tikri Sužadėtinio Žodžio mums skirti žodžiai yra mūsų apmąstymai apie jį ir jo garbę, grožį, galybę, didybę. Ne tik tada, bet ir kai ištroškusia širdimi aiškinamės jo „burnos nuosprendžius“ ir „jo įstatymą svarstome dieną ir naktį“, žinokime, jog Sužadėtinis iš tiesų yra su mumis ir mums kalba, idant šio kalbėjimo džiuginami nesugniužtume po vargų našta. Tad kai pajunti sieloje kylant tokius dalykus, nepalaikyk jų savomis mintimis, bet pažink kalbantį tą, kuris pranašo lūpomis taria: „Tai aš – skelbiantis teisumą“ (Iz 63, 1).Mat mūsų sielos sumanymai yra nepaprastai panašūs į kalbančios mumyse Tiesos žodžius; ir tik tas lengvai atskirs ir išgirs, ką viduje prabyla jo širdis, kas supratingai atkreipia dėmesį į Viešpaties žodžius Evangelijoje,­ nes „iš širdies išeina pikti sumanymai“ (Mt 15, 19), ir dar: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?“ (Mt 9, 4) ir: „Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava“ (Jn 8, 44). O apaštalas sako: „Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti iš savęs, – t. y. ką nors gera, – bet mūsų tinkamumas iš Dievo“ (2 Kor 3, 5). Tad kai širdyje mąstome piktus dalykus, – tai mūsų mintys; jei gerus, – tai Dievo kalba. Pirmuosius mūsų širdis sako; antrųjų klausosi. „Klausausi, ką Dievas, Viešpats, kalba; jis skelbia ramybę savo tautai“ (Ps 84 (85), 9). Taigi Dievas mumyse skelbia ramybę, gailestingumą, teisumą; šių dalykų nemąstome patys, tačiau girdime juos savyje. Tuo tarpu žmogžudystės, paleistuvystės, vagystės, piktžodžiavimai ir panašūs dalykai iš širdies išeina (Plg. Mt 15, 19); juos sakome, o ne girdime. Pagaliau „kvailys sau širdyje sako: Dievo nėra!“ Ir „dėl to bedievis erzina Dievą, nes sako savo širdyje: Jis nekeršys“ (Ps 9, 34 (10, 13).

Šv. Bernardas Klervietis, † 1153

Biografija