Liturginiai tekstai
Melstis ir dėkoti
Mylinčio Dievo dar vieno sumanymo dėka mūsų dvasinė pažanga tiesiogiai susieta su Viešpaties šlovinimu. Tad norėdami dar labiau įtikinti save praktikuoti padėkos maldą, galime apmąstyti tą dvasinę naudą arba nuopelnus, kurių įgyjame praktikuodami šią maldos formą. Tapti šventesniam – tai patirti nuolat ant mūsų beriamas naujas malones, vainikuojančias kiekvieną atsiliepimą į mums jau suteiktas malones. Ir, kaip žinia, niekas taip nepagausina malonių, niekas labiau neskatina Dievo plačiai atverti savo lobyno durų, kaip pamaldi padėka. Ir tai nėra vienintelis būdas, kuriuo ji mums padeda šventėti. Reikia pastebėti, kad ji keičia ir mūsų mąstyseną.
Daugelį besistengiančių dvasiškai tobulėti žmonių tarsi sulaiko nematoma ranka. Iš tiesų jie nesuvokia, kad dar niekada nėra visiškai atsivertę. Gal jų dvasinio gyvenimo apsivalymo etapas buvo pernelyg trumpas, gal jie mėgino derėtis su Dievu ir pasilikti kokį nors prisirišimą ar norėjo švelniai ir pamažu išsivaduoti iš blogų įpročių, kad išvengtų atsivertimo skausmo. Dabar padėka greitai, bet nesąmoningai perkeičia mūsų tikėjimą į meilės tarnystę. Ji leidžia mums į viską pažvelgti Dievo žvilgsniu, kautis jo pusėje net prieš save ir daryti tai, kas naudinga jam, net jei atrodo, kad tai apiplėšia mus. Taigi esame raginami dar labiau išsižadėti pasaulio ir pakeliui į Rojų nevilkti paskui save pasaulio debesų bei rūko. Be to, dar labiau įsišaknija ir sutvirtėja mūsų įsitikinimas savo menkumu ir tuo, kad, lyginant su Dievu, esame daugiau negu niekas. Vardan ko visa tai, jei ne tam, kad mūsų atsivertimas taptų dar visapusiškesnis ir išbaigtesnis?
Padėkos poveikis mūsų dvasiniam augimui ne mažesnis nei atsivertimui. Bet koks augimas kyla iš meilės. Meilė tuo pat metu yra ir padėkos priežastis, ir pasekmė. Tai, ką šviesa ir oras teikia augalams, tą buvimas Dievo akivaizdoje – dorybėms. Mūsų sielose padėka šį naudingą buvimą Dievo akivaizdoje beveik paverčia sielų įpročiu. Ji leidžia mums tolydžio pamatyti gailestingumą, kurio nebūtume supratę, padeda daug geriau suvokti jo vertę ir tam tikru mastu išmatuoti begalinę Dievo gelmę, iš kurios šis gailestingumas kyla. Maža to, jei patys praktikuojame padėką, mus ima liūdinti jos stygius kituose, ir todėl mūsų meilė Dievui išlieka švelni bei jautri, o tai mumyse daigina atgailos dvasią, itin palankią šventumo augimui. Dievo šlovinimas išplečia mūsų širdis ir mes imame bėgti jo įsakymų keliu, kuriuo anksčiau vos ėjome ar slinkome.
Frederikas Viljamas Faberis, † 1868
Biografija