Aelredas iš Rivou (Aelred de Rievaulx) gimė Jorkšyre. Apie 1133 m. jis pasitraukė iš Škotijos karaliaus rūmų į Rivou cistersų abatiją. Kaip dvasinio gyvenimo mokytojas iš pradžių buvo naujokų dvasios vadovas, po to – Revesby (rytų Anglijoje) abatas ir Rivou (Jorkšyre) abatas.

„Mūsų Aelredas – beveik antras Bernardas“, – sakydavo jį pažįstantys ir juo besižavintys vienuoliai cistersai. Nors garsiajam savo amžininkui ir neprilygo, Aelredas paliko mums vertingą veikalą, kurio svarbiausios temos yra švelni meilė Dievui, jausmingas pamaldumas Išganytojo žmogiškumui ir Mergelei Marijai bei dvasinė žmonių draugystė. Meditacija B 06 24 v.

Šv. Albertas (Albert Graf von Bollstädt) gimė Švabijoje, Vokietijoje. Po studijų Paduvoje vedamas pamaldumo Mergelei Marijai, neturto meilės, pomėgio studijuoti Albertas įstoja į elgetaujančių pamokslininkų (dominikonų) ordiną. Visą savo gyvenimą pašventė mokymui Vokietijoje, Paryžiuje, Romoje. Kad galėtų tęsti teologinį darbą, atsisakė vyskupo pareigų.

Sudarydamas visų savo žinių sintezę Albertas Didysis perėmė Aristotelio metodiką ir mąstymo taisykles.
Šv. Albertas tikrai yra vertas universalaus daktaro titulo dėl savo mąstymo platumo bei genialumo, kurį pritaikė visoms studijų sritims. Jo įtaka milžiniška. Meditacija C 03 25.

Gimęs Neapolyje (Italija) 1696 m., šv. Alfonsas Liguoris ten įgijo bendrąjį to meto išsilavinimą – studijavo literatūrą, tiksliuosius mokslus, menus – muziką ir dailę. Sulaukęs 16 metų, jau buvo teisės mokslų daktaras. Kurį laiką dirbęs advokatu, paliko advokatūrą ir įstojo į Neapolio diecezinių misionierių draugiją, kur 1726 m. tapo kunigu. 1732 m. jis įkūrė Redemptoristų kongregaciją. Įkūrėjas, misionierius, 13 metų buvęs Šventosios Gotų Agotos (S. Agata de’ Goti) vyskupu (1762–1775), šv. Alfonsas buvo ir rašytojas. Be „Moralinės teologijos“, išleido daug dvasinių raštų, skirtų krikščionių liaudžiai, kuriuose paprastu ir tiesiu stiliumi išdėstė esmines tikėjimo tiesas. Jis mirė 1797 m. rugpjūčio 1 d. Nocera dei Pagani mieste.  Meditacija A Šv. Šeima;  Meditacija B Šv. Šeima; Meditacija C Devintinės.

Šv. Ambraziejus gimė Tryre (dabar Vokietija). Baigęs studijas Romoje ir pakeltas Ligūrijos valdytoju, reziduojančiu Milane, Ambraziejus dar net nebuvo spėjęs pasikrikštyti, kai liaudis jį vieningai išrinko šio miesto vyskupu. Nuo tada jis tapo visų žmogumi, prieinamu visiems, kaip liudija šv. Augustinas. Šv. Ambraziejaus pamokslai, įkvėpti graikų Tėvų ir ypač Origeno, pasižymi pirmiausia praktine ir pastoracine pakraipa. Bet kokiomis aplinkybėmis jis stengėsi Dievo Žodį padaryti prieinamą tikintiesiems. Meditacija A 11 02 II;  Meditacija B Verbų sekmadienis; Meditacija C Eilinis 24.

Apie 680 m. šv. Anastazas buvo Sinajaus Kalno vienuolyno abatas, mirė apie 700 m., sulaukęs garbingo amžiaus. Savo gausiais raštais dalyvavo kovoje su monofizitais. Svarbiausias jo veikalas yra „Vadovas“, kuriame daug vietos skiriama Aristotelio filosofijai. Anastazas paliko ir pamokslų, kuriais entuziastingai skelbė savo tikėjimo viziją. Meditacija B Gavėnios 2.

Gimęs Damaske, šv. Andriejus tapo vienuoliu Jeruzalėje ir visai jaunas buvo pasiųstas į Konstantinopolį dalyvauti III visuotiniame 681 metų susirinkime. Liko sostinėje tarnauti diakonu ir našlaičių prieglaudos vadovu. 711 m. konsekruotas Kretos arkivyskupu. Andriejus Kretietis energingai priešinosi imperatoriui ikonoklastui (draudusiam gerbti paveikslus) Leonui III Isaurui.

Subtilaus stiliaus pamokslininkas mokė apie Dievo Motinos šventumą nuo pat jos prasidėjimo ir garbingą jos paėmimą į dangų. Didžiai lyriškas liturginis poetas, kūrė giesmes ir kanonus (iškilmingus himnus), kurių žinomiausias, Didysis kanonas, susidedantis iš 250 eilučių, yra atgailos giesmė Gavėniai Bizantijos liturgijoje. Meditacija C 09 08.

Pal. Angelė gyveno Folinjo mieste netoli Asyžiaus, turtingoje šeimoje. Anksti ištekėjusi, kartą nusprendė atlikti savo lengvabūdiško gyvenimo nuodėmių išpažintį, o vėliau apie 1285 m. vizijoje išvydo šv. Pranciškų. Tuomet atsivertė ir ėmė gyventi labai griežtą gyvenimą. Netrukus mirė visi jos artimieji, o ji atsisakė palikimo ir tapo šv. Pranciškaus tretininke, dar labiau atsidėjo maldai, patyrė daug Kristaus ir Jo kančios regėjimų. Savo mistinių patirčių liudijimą ji padiktavo knygoje „Vizijų ir pamokymų knyga“. Patyrusi savyje dieviškąją meilę, pati atsiliepė aistringa meile. Paskelbta palaimintąja 1701 m. ir yra viena iš didžiųjų katalikų mistikių. Meditacija A 06 29 v.

Dar paauglys šv. Antanas Paduvietis įstojo į Šv. Augustino Lisaboniečio Eremitų vienuolyną, kur buvo įšventintas kunigu. Apie 1220 m. patrauktas Asyžiaus Varguolio – Pranciškaus – mokinių neturto ir sukrėstas brolių pranciškonų, paties Pranciškaus išsiųstų į Maroką, kankinystės, jis paliko šv. Augustino ordiną ir tapo mažuoju broliu. Atvykęs į Italiją tapo keliaujančiu pamokslininku šalies šiaurėje, o vėliau pamokslavo ir Prancūzijoje, kurioje sklido eretinės (katarų) doktrinos. Jis ne tik puikiai išmanė Šv. Raštą, gebėjo jį interpretuoti pagal Bažnyčios Tėvų tradiciją, turėjo ypatingą talentą pamokslauti ir diskutuoti, bet ir gyveno pavyzdingą bei šventą gyvenimą. 1227 m. grįžo į Italiją ir savo neilgą gyvenimą baigė Paduvoje. Praėjus mažiau nei metams po mirties buvo kanonizuotas ir jam užtariant iškart pradėjo vykti stebuklai. Meditacija A eilinis 20; Meditacija B 08 06;

Pal. Antuanas Ševrijė gimė Lione. 1850 m. tapo kunigu. Atlikdamas savo pareigas susiduria su darbininkų pasaulio skurdu pramonės augimo laikotarpiu. 1856 m. per Kalėdas medituodamas prie prakartėlės išgirsta Jėzaus kvietimą. Jis supranta, kad norėdamas labiau mylėti vargšus ir geriau jiems tarnauti turi tapti vargšu, pats kartu su jais gyventi vargšo ir kenčiančio Kristaus gyvenimą. Nuo 1860 m. buvusioje Prado miesto pokylių salėje priima gyventi neturtingus vaikus, kad padarytų juos „žmonėmis ir krikščioniais“. Jis įkuria naują dvasinę šeimą, vadinamą „Prado šeima“, kurią sudaro kunigai, broliai ir seserys vienuoliai, pasišvenčiantys vargšų evangelizacijai. Antuanas Ševrijė kviečia juos būti tikrais Kristų pažįstančiais ir juo sekančiais mokiniais, kurie nuolat asmeniškai apmąsto Evangeliją ir kurių gyvenimo centras yra Eucharistija. Jis mirė būdamas 53 metų, savo gyvenimą paaukojęs kitiems. Meditacija A Kalėdų diena.

Gimęs apie 1033 m. Pjemonte (Italija), šv. Anzelmas nuo pat vaikystės svajojo priartėti prie Dievo ir visai jaunas atsidėjo studijoms ir maldai. Iš pradžių pasidavęs pasaulio vilionėms, jis atsivertė ir atvyko į Normandiją. Būdamas 27-erių, ten tapo Beko (Le Bec) abatijos vienuoliu, o vėliau – šios abatijos abatu. 1093 m. turėjo palikti vienuolyno gyvenimą, paskirtas Kenterberio arkivyskupu. Juo būdamas pasipriešino Anglijos karaliui dėl pasaulietinės investitūros (dvasininkų hierarchų parinkimo). Du kartus ištremtas, dienas baigė savo vyskupijoje, galiausiai sugrįžus taikai, 1109 m. Savo žymiausiame veikale šv. Anzelmas sprendžia jam rūpimus teologinius klausimus. Jo garsusis devizas „Tikėjimas ieško supratimo“ tapo visos scholastikos devizu, tačiau jo teologiniai apmąstymai nuolat kyla iš Dievo patirties, kurią nuspėjama buvus giliai asmenišką.  Meditacija A 03 25;  Meditacija B 06 29 v.; Meditacija C Advento 4.

Šv. Atanazas, Aleksandrijos vyskupas, atsidėjo kovai su arijonizmo erezija, neigusia Žodžio dievystę. Jis drąsiai gynė Nikėjos susirinkimo išpažinimą tuo laikotarpiu, kai politinė valdžia ir dauguma vyskupų susivienijo prieš Nikėjos tikėjimo išpažinimą; dėl to daugiau nei septyniolika metų praleido tremtyje. „Traktate apie Žodžio Įsikūnijimą“ jis stengiasi mums įrodyti, kad negalėtume būti išgelbėti kitaip, kaip tik Dievui tikrai prisiėmus žmogišką prigimtį Kristaus asmenyje.  Meditacija A Velykų 5;  Meditacija B eilinis 14; Meditacija C eilinis 31.

Šv. Augustinas gimė 354 m. Šiaurės Afrikoje. Baigęs studijas tapo retorikos dėstytoju. Dar nepakrikštytas atvyko į Italiją. Tai buvo intensyvus tiesos ieškojimo ir kovos su kūno aistromis metas. Pagaliau Dievo malonė, motinos Monikos maldos ir ašaros pasiekė tikslą. Per 387 m. Velykas iš vyskupo Ambraziejaus rankų Augustinas priėmė krikštą. Įšventintas kunigu Hipone, vėliau tapo šio Afrikos miesto vyskupu. Čia praleido visą likusį gyvenimą (mirė 430), čia parašė ir pagrindinį savo veikalą, kuriam buvo skirta įveikti amžių tėkmę. Filosofas, teologas, sielų ganytojas ir gilus dvasininkas šv. Augustinas yra malonės ir meilės mokytojas. Meditacija A 06 24 d.; Meditacija B Gavėnios 1;  Meditacija C 06 24 v.;