Didžiojo Ketvirtadienio Vakaras

Paskutinės vakarienės Mišios


Liturginiai tekstai

Žinodamas, jog Kančios drama neišvengiama, Jėzus turbūt galėjo keliomis dienomis paankstinti Velykų vakarienę, kurią norėjo valgyti Jeruzalėje su savo mokiniais (tokią išvadą galima padaryti palyginus Evangeliją pagal Joną su sinoptinėmis evangelijomis). Tai buvo coena („vakarienė“), valgoma vakare. Bažnyčia irgi vakare švenčia vienintelių tos dienos Mišių liturgiją, koncelebruojamą parapijoje esančių kunigų. Katedrose šios Mišios dar iškilmingesnės, aukojamos vietos vyskupo kaip pirmojo celebranto.
Keletas bruožų suteikia šiai liturgijai ypatingą pobūdį. Mišių pradžioje, primenant Eucharistijos sakramento įsteigimą, „Garbė Dievui aukštybėse“ giedama labai iškilmingai, skambant visiems varpams. Tačiau himnui pasibaigus, varpus apgaubia gedulo tyla; jie nebekvies į jokias pamaldas dvi tolesnes dienas, kuriomis minima Viešpaties Kančia ir mirtis.
Mišių Evangelijoje primenama, kad vakarienės metu Jėzus mazgojo kojas savo mokiniams ir aiškino, kodėl taip elgiasi: „Jei aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ Todėl pagrindinis celebrantas mazgoja kojas dvylikai dalyvių ir bučiuoja jas, taip išreikšdamas pagarbą ir tarnystę. Krikščionims, kaip ir Jėzui, svarbiausia tarnauti bendruomenės bendrajam gėriui. Kojų mazgojimo apeiga baigiama atnašavimu ir giesme Ubi caritas – „Kur tikra meilė, ten ir Dievas“.
Po Velykų vakarienės, vykusios pagal žydų ritualą, Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, Naujojoje Sandoroje įamžinantį Velykų slėpinio buvimą. Tai primena celebrantas pirmoje Eucharistijos maldoje: „Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką, kurią aukojame, minėdami tą dieną, kada mūsų Viešpats Jėzus Kristus apaštalams suteikė galią švęsti Jo Kūno ir Kraujo paslaptis… Kančios už mūsų ir visų žmonių išganymą išvakarėse, tai yra šiandien, Jis paėmė duoną…“ (toliau eina konsekracijos žodžiai). Tai liturginių metų šerdis – Didįjį ketvirtadienį Velykų vakarienėje Jėzus apeiga paaukojo savo gyvybę už visus žmones, penktadienį Jis buvo paaukotas ant kryžiaus kaip šventyklos avinėliai, o Velykų naktį Jis nugalės mirtį, sujungdamas savo kūną su dieviškosios šlovės pilnatve.
Didžiojo ketvirtadienio Mišiose yra dar viena apeiga. Po komunijos komuninė, kurioje laikomos Eucharistijos atsargos, nededama į tabernakulį, bet su procesija nešama į adoracijai parengtą ir išpuoštą vietą. Adoracija tęsis keletą vėlyvo vakaro valandų, kad šioje išskirtinėje vietoje visi galėtų apmąstyti paskutinius Jėzaus žodžius mokiniams. Toks „altorėlio“ paprotys gyvas daugelyje šalių. Daug tikinčiųjų taip pagilino pamaldumą Kančiai ir Eucharistijai!