Liturginiai tekstai A

Liturginiai tekstai B

Sekminių dienos Mišios

Velykų laikas baigiasi, atskleisdamas visą savo esmę: tai Šventosios Dvasios laikas. Dvigubas Dvasios išliejimas ženklina pirmą ir paskutinę dieną – Prisikėlimo vakarą (A metų Evangelija) ir Sekminių rytą (skaitiniai iš Apaštalų darbų). Apmąstant Dievo žodį, liturgijoje Šventoji Dvasia pristatoma kaip plėtros galia ir kaip suvidujinimo pradas. Mat Dvasia kartu yra ir charizminių dovanų, ir pašvenčiamosios malonės šaltinis. Daugeliu įvairių charizminių dovanų (žr. A metų antrą skaitinį) Dvasia įgalina krikščionis darbuotis dėl kitų pašventinimo ir Bažnyčios kūrimo. Tačiau Dvasia gyvena ir kiekvieno tikinčiojo širdyje, kurdama bei gausindama pašvenčiamąją malonę. Ši malonė suvienija krikščionį su Švenčiausiąja Trejybe ir veda į gilesnį tikėjimo tiesų pažinimą bei meilės pilnatvę.
1) Charizminės dovanos – bendruomenės plėtros galia. Jau prisikėlimo vakarą aukštutiniame kambaryje Jėzus kvėpdamas padovanojo Šventąją Dvasią apaštalams. Taip jis pavedė jiems misiją – atleisti žmonėms nuodėmes (A metų evangelija). Tačiau Sekminių šventėje pirmiausia atmenamas daug įspūdingesnis ir viešas Dvasios išliejimas mokiniams po penkiasdešimt dienų; šis įvykis, papasakotas skaitinyje iš Apaštalų darbų, žymi Bažnyčios gimimą ir pirmą viešą jos pasireiškimą.
Šią sceną iš Apaštalų darbų dera panagrinėti išsamiau, nes ji labai pamokoma.
Prieš Šventosios Dvasios atsiuntimą buvo meldžiamasi. Po Viešpaties žengimo į dangų Jo liepti apaštalai su Marija rengėsi šiai malonei. Bažnyčia, kaip jau paaiškinta, taip pat kasmet rengiasi naujam Šventosios Dvasios išliejimui. Tai svarbus dalykas: reikia parengti savo sielą priimti malonę.
Stiprus vėjas sudrebina namus: Dievas veikia galingai ir suteikia apaštalams tvirtumo malonę. Iš drovių ir baikščių jie virsta drąsiais ir ryžtingais.
Ugnis pasirodo ir tarsi pasidalijusiais liepsnos liežuviais nusileidžia ant dalyvių. Dievo dvasia užvaldo apaštalų dvasią, kaip buvo sakęs Ezechielis: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia… Duosiu jums savo dvasią“ (Ez. 36, 26–27).
Apaštalai prabyla įvairiomis kalbomis, kurių nemokėjo, o išgirdusieji ūžesį subėgę supranta savo gimtosiomis kalbomis. Kaip pasakojama Pradžios knygoje, Babelio bokštą žmonės statė be Dievo ir net prieš Dievą, puikybės apimti; žmonija tapo simboliškai padalyta, kalbos ir kultūros susipriešino tarpusavyje. Per Sekmines Šventoji Dvasia simboliškai atkuria žmonių giminės vienybę kalbų ir kultūrų tarpusavio supratimu. Jos pasirodo ne priešiškos, o viena kitą papildančios. Tikėjimas ir meilė atneša vienybę ir taiką.
Bažnyčia tampa misijine. Įspūdingas Šventosios Dvasios išliejimo padarinys – viešas Petro pasirodymas. Jis kreipiasi į minią ir dėsto krikščionių tikėjimo esmę (kerigmą). Dvasia pastūmėja Bažnyčią į misijas lig pat pasaulio pakraščių, kaip reikalavo Jėzus. Bažnyčios skelbimas visada bus šios kerigmos, pirmos krikščionių tikėjimo santraukos, plėtojimas, nuolat atsinaujinantis savo forma, tačiau visada tapatus savo esme.
2) Pašvenčiamoji malonė – Dvasios gyvenimas tikinčiųjų sielose: tai visos Bažnyčios misijų veiklos tikslas. Apie tai ypač primenama nuostabioje sekvencijoje Veni Sancte Spiritus – „Dvasia, Viešpatie, ateik“, ugningoje maldoje, meldžiančioje Šventąją Dvasią ateiti, apsigyventi mumyse ir ten kurti bei brandinti pašventinimo dovanas ir vaisius. Apie šias dovanas jau buvo užsiminęs pranašas Izaijas (Iz 11, 2), kalbėdamas apie Viešpaties Dvasią, turėsiančią ilsėtis ant Mesijo. Šv. Paulius (Gal 5, 22; žr. B metų antrą skaitinį) savo ruožtu vardija Dvasios gyvenimo krikščionyje vaisius: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“ Todėl Sekminės tebus mums proga palyginti savo poelgius su šiuo apaštalo aprašu ir prašyti dvasinio atsinaujinimo malonės.