Kristaus atsimainymas
Liturginiai tekstai
Keturiasdešimtąją dieną prieš šventojo Kryžiaus Išaukštinimą švenčiame Viešpaties Atsimainymą. Ši šventė Rytuose buvo žinoma nuo V a.
Jau 2 Gavėnios sekmadienį liturgija paminėjo Atsimainymą, kuris ne vienu aspektu primena Viešpaties Krikštą. Jėzų apgaubia debesis ir Tėvo balsas paskelbia jį esant mylimąjį jo Sūnų (ĮP), taip tarsi atnaujinamas apsireiškimas prie Jordano. Čia prisideda Mozės ir Elijo pasirodymas, pateikiantis Įstatymo ir Pranašų liudijimą, apie kuriuos Jėzus pasakys, jog jie kalbėjo apie jo mirtį ir prisikėlimą (Lk 24, 26–27). Juk pirminis Atsimainymo tikslas ir buvo „idant mokinių tikėjimas nesusvyruotų išvydus Jėzų, paniekintą ant kryžiaus“ (DG). Tačiau Viešpaties Atsimainymas, kaip ir jo Krikštas, taip pat yra skelbimas, „kokia garbė laukia mūsų, Dievo vaikų“, Kristaus paveldo dalininkų (PM). Jėzus „išrinktiesiems liudytojams apreiškė savo garbę nepaprastu spindesiu apgaubdamas savo mirtingąjį kūną, [...] parodė, jog tokia garbė skirta visai Dievo tautai“ (DG), kai jis pasirodys savo šlovėje (KP). Apaštalams atskleista vizija yra pradžia regėjimo, kai „matysime Kristų tokį, koks jis yra“ (KP). Jau dabar Eucharistija mus tam rengia, darydama „mus panašius į Dievo Sūnų, kurio spindesį jis parodė“ (KM).