Didžiojo Ketvirtadienio Vakaras

Paskutinės vakarienės Mišios


Liturginiai tekstai

Viešpats Jėzus Kristus įžengė į savo kančią su savaisiais valgydamas Velykų vakarienę, per kurią žydų tauta šventė savo išvadavimą iš priespaudos ir savo sandorą su Dievu. Bet Kristus panorėjo paversti šią vakarienę Naujosios Sandoros, sudarytos jo Krauju, puota. Todėl jis, laužomos duonos ir geriamos vyno taurės, perkeistų į jo Kūną ir Kraują, ženklais įsteigė sudabartinantį minėjimą aukos, kurią jis rytojaus dieną paaukos ant kryžiaus.
Per kiekvienas Mišias mes atnaujiname Viešpaties puotą jo atminimui bei paminime jo Kančią laukdami jo garbingo atėjimo ir džiaugdamiesi jo buvimu su mumis. Tačiau Didįjį ketvirtadienį šis atminimas ypač sustiprėja. Tai vakaro Mišios, suburiančios žmones po darbo dienos, Mišios, koncelebruojamos visų parapijos kunigų, kad parodytų kunigystės vienybę. Po homilijos vadovaujantis Eucharistijai kunigas pakartoja Viešpaties atliktą gestą numazgodamas dvylikos tikinčiųjų kojas. Toje aplinkoje tą valandą kunigo atsiklaupimas priešais savo brolį geriau nei ilga kalba pasako, jog kunigystė yra tarnystė. Pasibaigus Mišioms kiekvienas tylomis adoruodamas Švenčiausiąjį Sakramentą gali gilintis į slėpiningus žodžius, kuriuos Viešpats patikėjo saviesiems prieš įeidamas į Getsemanės sodą, ir ypač į jo didžiausią įsakymą: „Mylėkite vieni kitus, kaip aš jus mylėjau“.