Liturginiai tekstai B

Liturginiai tekstai C

Tas, kas nori savo tikėjimą maitinti šio sekmadienio liturgija, ras joje sklindant šviesą apie Eucharistiją – Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimo ženklą, kuriuo tikinčiųjų bendrijos susirinkime sudabartinama jo auka.
Atnašų maldoje pabrėžiama Eucharistijos sąsaja su kryžiaus auka. Ramiu tikrumu, su kuriuo joje paminima Kristaus auka ir tikinčiųjų aukojama atnaša, čia pirmiausia patvirtinamas kruvinosios Viešpaties aukos ir jo sakramentinės aukos tapatumas. Bet ypač joje išryškinama tai, kad „viena tobula kryžiaus atnaša“ Jėzus, „pakeitė Senojo Įstatymo aukų įvairybę“. Už šio tvirtinimo nuspėjame slypint laiško Žydams (9 ir 10 sk.) mokymą, kur virš daugybės senųjų ribotų aukų iškeliama vienintelė, aukščiausios vertės, Kristaus auka. Ant kryžiaus Jėzus prisiėmė visas žmonijos amžiams bėgant aukotas aukas, pradedant tolimais priešistorės laikais, kuriuos primena „Abelio dovanos“ (AM).
Tačiau Kristaus Velykų triumfo šlovė apgaubia Bažnyčios Eucharistiją, kuri mus perveda į „naują gyvenimą“, kai ją aukojame dėkodami (ĮP), ir mes laukiame vakarienės, kurią valgysime drauge su Viešpačiu jo Karalystėje (KP 2).