Po gana ilgos pertraukos šiandien įžangos priegiesmyje vėl skamba Velykų džiūgavimas: „Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis“ (ĮP). Tai vėl išgirstame šv. Komunijos metu: „Mus tavo pergalės džiugins. Vėliavas kelsim, duodami Dievui garbę“ (KP). Krikščioniškas džiaugsmas iš tiesų yra džiaugsmas dėl išganymo. Jis remiasi tuo, kad „Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save“ (KP 2). Jis yra spontaniškas vaisius tikėjimo, vilties ir meilės, kuriuos „sustiprinti“ (KP 2) prašome Viešpatį ir kurie patys trykšta iš velykinio Kristaus slėpinio: „su meile mes minime jo mirtį, tvirtai išpažįstame prisikėlimą, vilties kupini laukiame jo garbingo atėjimo“ (5 BDG). Kiek tuo gyvename, tiek pajėgsime „mylėti, ką liepia“ Viešpats, „kad pasiektume, ką jis žada“ (PM).