Liturginiai tekstai

Krikščionybė nėra vienintelė religija, pabrėžianti susilaikymo svarbą norint priartėti prie Dievo. Ramadano pasninko metu islamas iš tikinčiųjų pareikalauja asketinės disciplinos, kurią šiandien priimtų nedaugelis krikščionių. Tokia žydams yra Išpirkimo diena. Krikščionių Gavėniai būdinga tai, kad jos prasmė yra sekti Kristumi. „Man patinka neturtas, nes Jis jį mėgo“ (B. Pascal). Galima pridurti: aš atgailauju, nes Jis pasninkavo.
Tad šį pirmąjį Gavėnios sekmadienį pabrėžiama, jog visų pirma svarbiausia sutikti Kristų dykumoje. Jėzaus, praleidžiančio dykumoje keturiasdešimt dienų, buvojančio kartu su žvėrimis, pasninkaujančio, velnio gundomo, po to angelų apsupto, paveikslas visai Dievo tautai tarnauja kaip vertingas pavyzdys. Kiekvieno širdyje jis nuskamba kaip kvietimas į dykumą: žmogus atsigręžia į Dievą, pagilina savo santykį su Juo tik tada, kai sutinka įžengti į tam tikras gilios tylos zonas, kad maitintųsi Jo žodžiu, kovotų su blogio jėgomis. Ten jis „išmoksta alkti Kristaus – tikrosios ir gyvosios duonos, ilgėtis Jo“ (KM plg. lot. orig.) ir „atskleidžia mūsų protui Kristaus išminties gelmes“ (PM).
Krikščioniškai išgyvename Gavėnią tik tada, kai „žiūrime į Jėzų, savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 12, 2). Tai meilės darbas, meilės Kristui ir visiems tiems, kuriuos jis vadina savo broliais ir seserimis.