Į Kalėdų slėpinį lengviau įsigiliname per Kristaus gimimo pasakojimą pagal šv. Luką. Nuo amžių žmonės meiliai žvelgė į naujagimį, gulintį ėdžiose, į Mergelę, jo Motiną, vystančią jį vystyklais, į varganumą, kurį Dievas išsirinko tapdamas žmogumi. Angelai naktį skelbia: „Garbė Dievui“, tačiau žmonių širdyse pirmiausiai randa atgarsį ramybės pažadas.
Mes neatmetame šio žmogiško ėjimo slėpinio link su sąlyga, kad jis vestų mus anapus Jėzaus žmogystės. Marijos Sūnus yra žmogumi tapęs Dievo Sūnus, pasak šv. Jono Prologo, Žodis, tapęs kūnu. Kūdikis, kurį motina parodo piemenims, o paskui išminčiams, yra „Dievas, gimęs iš Dievo, tikras Dievas, gimęs iš tikro Dievo“. Krikščionys švenčia jo gimimą ir pasirodymą tuo metų laiku, kuomet mūsų pusrutulyje ima ilgėti diena, nes apie Jėzų buvo paskelbta, kad jis yra kaip „Tekanti saulė, ateinanti mūsų aplankyti, šviesa iš aukštybių tamsybėse esantiems“ (Lk 1, 78–79), ir jis prisistatė žmonėms kaip pasaulio šviesa.
Dienos nuo Kalėdų iki Kristaus Apsireiškimo bei Kristaus Krikšto turi padėti mums Jėzuje Kristuje atpažinti mūsų Brolio dievystę ir mūsų Dievo žmogystę. Šio laiko liturginiai tekstai kupini ne tik džiaugsmo, bet ir rimtumo. Kalėdų naktį ir dieną juose dominuoja tekstai iš Evangelijų pagal šv. Luką ir šv. Joną; šiuose tekstuose skamba nuolatinis raginimas dėkoti už „didžiai šventus mainus“ (nakties AM lot. orig.), kuriais mes įgyjame dalį „dievystėje Dievo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs“ (dienos PM). Kalėdų šventės vienija mus su begaline Dievo meile, apsireiškusia Jėzuje, ir mus atveria giliam solidarumui su visais žmonėmis. Juk viena labiausiai jaudinančių malonių – tai padaryti jautrius Kalėdų žiniai tuos, kurie nespindi ar nebespindi tikėjimu įsikūnijusiu Dievu.