Liturginiai tekstai

Jėzus sako: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Todėl pirmosios krikščionių kartos daug mąstė apie evangelinį palyginimą piemens, kuris už ganomas avis guldo savo gyvybę. Prisistatydamas kaip Gerasis Ganytojas, Jėzus besiklausančiai miniai norėjo atskleisti „Dievo Širdies mintis“ (ĮP), Jo gailestingumo užmojį. Vėliau kitas – atverto nukryžiuoto Jėzaus šono – paveikslas ėmė labiau sukrėsti širdis; pačios didžiausios meilės išraiška – perdurtas Jėzaus šonas, iš kurio ištekėjo vandens ir kraujo, yra ir jo aukos vaisingumo ženklas, nes tai yra šaltinis, iš kurio gimė Bažnyčios sakramentai (DG). Paskutiniais amžiais apmąstydama atverto šono slėpinį krikščionių kontempliacija prisirišo prie Jėzaus Širdies kaip nuostabių Dievo meilės geradarybių mums simbolio (PM).
Kontempliuodami Kristaus Širdį vieni visų pirma gali išgirsti kvietimą atsilyginti už žmonių nuodėmes (AM), kiti ateis „su džiaugsmu semtis malonių iš išganymo šaltinio“ (DG, KP), dar kiti „žvelgdami į Jėzų“ leisis pamokomi (PPE), idant išmoktų „matyti jį kiekviename žmoguje“ (KM).