Šventosios Dvasios atsiuntimas

Sekminės

Liturginiai tekstai


Sekminių sekmadienis ženklina Velykų penkiasdešimtdienio pabaigą (Vigilijos Mišių PM 1, DG): tai paskutinė šventės diena (Vigilijos Evangelija). Bet visų pirma tai Šventosios Dvasios išliejimo ant apaštalų ir Bažnyčios misijų pradžios diena. Plačiu dviejų – vakaro ir dienos – Mišių biblinių skaitinių pasirinkimu atskleidžiami įvairūs Dvasios atsiuntimo iškilmės aspektai.

Sekminių vigilijos Mišios

Švęsdama Dvasios dovanojimą, kuris Bažnyčioje prasidėjo per pirmąsias Sekmines (KM), nuo šventės pradžios liturgija ypač pabrėžia pranašystes apie šią dovaną, kurių gausu Senajame ir Naujajame Testamentuose, nuo Pradžios knygos iki Evangelijos. Amžiams bėgant krikščionišką Sekminių slėpinio apmąstymą ypač gausiai maitino keturi tekstai, kurie pasirinktinai pateikti pirmajam skaitiniui.
Sekminės priešingybe Babeliui padaro Bažnyčią (1 skaitinys) – miestą, kur „įvairiausių tautų ir kalbų žmonės suvienijami išpažinti Viešpaties vardo“ (PM 1). Sekminės yra viešo Įstatymo paskelbimo šventė (2 skaitinys), bet Naujosios Sandoros įstatymas nebuvo duotas ant naujo Sinajaus, nes jis įrašytas širdyse per Šventąją Dvasią, kuri jas apšviečia (PM 2). Dvasios dovanojimas Sekminių dieną prikėlė iš numirusių naująją Dievo tautą: Dvasia yra gyvybės dvelksmas (3 skaitinys). Galiausiai Joelio pranašystė, skelbianti Dievo Dvasios išsiliejimą mesijiniais laikais, yra tekstas, kuriuo remiasi šv. Petras (Apd 2, 16–21), kreipdamasis į žmonių minią Sekminių dieną (4 skaitinys). Visas šis ilgas apreiškimo kelias baigiasi Jėzaus kvietimu: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria, kas mane tiki“ (Evangelija).


Liturginiai tekstai