Kristaus Prisikėlimas
Velyknaktis

 

Įvadas AB; Įvadas C

Meditacija A; Meditacija B; Meditacija C

 


Žiburių liturgija

 

Visi vigilijos dalyviai turi žvakes

Ugnies šventinimas

Bažnyčioje užgesinamos šviesos.
Tinkamoje vietoje šventoriuje sukuriamas laužas. Susirinkus ten žmonėms, ateina kunigas su patarnautojais, kurių vienas neša Velykų žvakę (kryžius nenešamas).
Susirinkusius žmones kunigas įprastu būdu pasveikina ir trumpai pamoko apie naktinį budėjimą kad ir tokiais žodžiais:
Broliai seserys! Šią šventą naktį mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra prisikėlęs iš numirusių. Todėl Bažnyčia visame pasaulyje kviečia savo vaikus rinktis į draugę ir budėti bei melstis, klausytis Dievo žodžio ir dalyvauti Kristaus Aukoje. Taip minėdami Viešpaties Perėjimą iš mirties į gyvenimą, turėsime viltį dalyvauti jo pergalėje prieš mirtį ir gyventi su juo Dieve.

Po to šventinama ugnis.

Melskimės

Dieve, atsiuntęs pas žmones savąjį Sūnų – pasaulio šviesą, pašventink šią naują ugnį, o mus pačius per šias Velykas uždek tokiu galingu dangaus troškimu, kad pajėgtume tyromis širdimis pasiekti amžinosios šviesos šventes. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Kunigas pašlaksto ugnį švestu vandeniu ir, įdėjus į smilkytuvą pašventintų žarijų, įprastu būdu pasmilko.

Velykų žvakės paruošimas

Pašventinus naują ugnį, akolitas ar vienas iš patarnautojų atneša Velykų žvakę prieš celebrantą, kuris brėžtuku įbrėžia į žvakę kryžių, virš jo – graikų abėcėlės raidę „alfa“, po juo – „omegą“, o kryžmos kampuose – keturis einamų metų skaitmenis, sakydamas:

Kristus vakar ir šiandien (brėžia statinį),

Pradžia ir Pabaiga (brėžia skersinį),
Alfa (virš statinio brėžia raidę „alfą“)
ir Omega (po statiniu brėžia raidę „omegą“).
Jo yra laikai (kairiajame kryžmos kampe viršuje brėžia pirmąjį tų metų skaitmenį),
ir amžiai (dešiniajame kryžmos kampe viršuje brėžia antrąjį metų skaitmenį).
Jam garbė ir valdžia (kairiajame kryžmos kampe apačioje brėžia trečiąjį metų skaitmenį),
visais amžių amžiais. Amen (dešiniajame kryžmos kampe apačioje brėžia ketvirtąjį kryžmos skaitmenį).

Įbrėžęs kryžių ir kitus ženklus, kunigas kryžmais įsmaigo į žvakę penkis smilkalų spurgus, sakydamas:

Savo šventomis
garbingomis žaizdomis
tesaugo
ir tepalaiko mus
Viešpats Kristus. Amen.

Kunigas nuo pašventintos ugnies uždega Velykų žvakę, tardamas:
Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą.

Procesija

Diakonas arba, jo nesant, pats kunigas paima Velykų žvakę ir, ją iškėlęs, užgieda:

Kristus mums šviečia.

Dėkojame Dievui!

Visi įeina į Bažnyčią; pirmasis eina diakonas su Velykų žvake. (Prieš diakoną smilkydamas eina smilkytojas).

Prie Bažnyčios durų sustojęs ir iškėlęs žvakę, diakonas vėl užgieda:

Kristus mums šviečia.

Dėkojame Dievui!

Patarnautojai ir dalyviai vieni per kitus nuo Velykų žvakės užsidega savo žvakes ir eina toliau.

Atėjęs prie altoriaus, diakonas atsistoja veidu į žmones ir užgieda trečią kartą:

Kristus mums šviečia.

Dėkojame Dievui!

Uždegami bažnyčios žiburiai.

Velykinis šlovinimas

Atėjęs prie altoriaus, kunigas nueina prie savo kėdės. Diakonas įstato Velykų žvakę į žvakidę, paruoštą presbiterijos viduryje arba palei sakyklą; įberia į smilkytuvą smilkalų ir, pasilenkęs prieš kunigą, pusbalsiu prašo palaiminimo kaip evangelijai Mišiose:
Tėve, palaimink mane.
Teatveria Viešpats tavo širdį ir lūpas, kad vertai skelbtum jo velykinį šlovinimą – vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus,
ir Šventosios Dvasios.
Amen.

Jeigu šlovinimą gieda pats celebrantas, tyliai sukalbą:

Teatveria Viešpats mano širdį ir lūpas, kad vertai skelbčiau jo velykinį šlovinimą.

Diakonas arba, jo nesant, pats kunigas, pasmilkęs knygą ir žvakę, gieda sakykloje ar prie pulto velykinį šlovinimą. visi stovi ir laiko rankose užžiebtas žvakes.

Tedžiūgauja dangaus angelų minios! Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys, ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai! Tesilinksmina nušvitusi žemė ir, amžių Valdovo spindesio nušviesta, tepajunta, kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė. Tesidžiaugia Motina Bažnyčia, tokios šviesos žiburiais pasipuošusi, o nuo galingos tikinčiųjų giesmės skliautai šie tevirpa.
[Todėl jūs, brangūs broliai ir seserys, regėdami šią nuostabiai švytinčią palaimingą šviesą, kartu su manimi maldaukite visagalį Dievą gailestingumo. Ne dėl mano nuopelnų, o vien savo malone priėmęs mane į altoriaus tarnų skaičių, dabar savo šviesa teapšviečia, kad aš tinkamai skelbčiau šios žvakės šlovę.]
Viešpats su jumis.
Ir su tavimi.
Aukštyn širdis!
Keliame į Viešpatį.
Dėkokime Viešpačiui Dievui.
Verta ir teisinga.
Tikrai verta ir teisinga visa širdimi, visa siela ir kilniausiais žodžiais šlovinti neregimąjį visagalį Dievą Tėvą ir jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris amžinajam Tėvui sumokėjo už mus Adomo skolą ir iš meilės pralietu krauju panaikino bausmę už senąją nuodėmę.
Štai dabar Velykų šventės, kada aukojamas tikrasis Avinėlis ir jo kraujas nuo amžinosios mirties gelbi tikinčiuosius.
Štai toji naktis, kurioje kadaise mūsų tikėjimo protėviams – Izraelio vaikams, išvestiems iš Egipto, tu leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą.
Štai ta naktis, kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą. Šitoji naktis viso pasaulio tikinčiuosius Kristų, pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo, grąžina malonei ir šventųjų bendrijai. Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo.
[Kas mums iš gimimo, jei nebūtų atpirkimo!] O, koks nuostabus tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi tavo meilė: išvaduoti vergui atidavei Sūnų! Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga, nes Kristaus mirtis ją išdildė! Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!
[Tikrai šioji naktis palaiminga: jai vienai teko laimė patirti metą ir valandą, kurią Kristus iš mirties prisikėlė! Tai ta naktis, apie kurią parašyta: „Naktis bus šviesesnė už dieną“ ir: „Nuo džiugesio mano šviesu darosi naktį“]
Šios nakties šventimas traukia nuo kalčių, nuodėmes plauna, puolusiems grąžina nekaltumą, nuliūdusiems – džiaugsmą; [ji maldo neapykantą, vienija širdis, palenkia išdidumą.]
Todėl šią malonių naktį priimk, amžinasis Tėve, vakarinę šlovinimo auką, kurią atnašauja tau šventoji Bažnyčia, per tavo tarnų rankas iškilmingai aukodama šią šventinę žvakę.
[Dabar mes žinome, ką skelbia ši žvakė, kurią skaisti ugnis įžiebė Dievo garbei. Šios žvakės liepsna, kitas įžiebdama, nesumažėja, nes ją maitina tirpstantis vaškas, kurį šiam brangiam žibintui pagaminti ­paruošė darbščios bitelės.]
Tikrai šioji naktis palaiminga: joje dangūs su žeme, Dievas – su žmonija suartėja!
Todėl tave, Viešpatie, meldžiame: ši tavo garbei pašvęsta žvakė tegul niekada nepaliauja nakties ūkanas sklaidžiusi. Tegul jos šviesa maloni tau būna ir į dangaus žiburių spindėjimą įsilieja. Ją bešviečiančią tegul vis atranda Žvaigždė rytmetinė, toji Žvaigždė, kuri niekada nenusileidžia, – Tavo sūnus Jėzus Kristus, kuris, iš mirties viešpatijos sugrįžęs, skaidriai nušvito žmonijai ir gyvena bei viešpatauja per amžius.
Amen.

Žodžio liturgija


Skaitiniai

Šiai vigilijai, visų vigilijų motinai, pateikiami devyni skaitiniai: septyni iš Senojo Testamento ir du (epistolė ir evangelija) – iš Naujojo.

Visi užsigesina žvakes ir atsisėda. Prieš pradedant skaitymus, kunigas kreipiasi į žmones kad ir tokiais žodžiais:
Brangūs broliai ir seserys! Iškilmingai pradėję Velykų nakties budėjimą, dabar atidžiai klausykimės Dievo žodžio. Mąstykime, kaip Dievas ilgus amžius globojo išrinktąją tautą, o paskui visai žmonijai atsiuntė Atpirkėją – savo Sūnų. Melsime Dievą, kad tą velykinį atpirkimo darbą mumyse užbaigtų ir mus visus išganytų.

Toliau eina skaitymai. Skaitovas įlipa į sakyklą ir skaito pirmąjį skaitinį. Jį baigus, psalmininkas arba vienas iš giedotojų gieda psalmę, o žmonės – priegiesmį. Paskui visi atsistoja, kunigas sako: „Melskimės“ ir, visiems kurį laiką mintimis pasimeldus, skaito ar gieda maldą.

Vietoj psalmės su priegiesmiu galima tarpą šventai patylėti; tuo atveju praleidžiama pauzė po „Melskimės“.

Pirmasis skaitinys Pr 1, 1. (2–25). 26–31a. (31b–2, 2)

Dievas matė, kad visa, kas jo sutverta, buvo labai gera
Iš Pradžios knygos.
Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. [Žemė buvo dyka ir betvarkė. Tamsa niūksojo viršum pragarmės, ir Dievo dvasia pleveno viršum vandenų. Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir atsirado šviesa. Dievas matė, kad šviesa buvo gera. Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Šviesą Dievas pavadino diena, o tamsą – naktimi. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: pirmoji diena.
Tuomet Dievas tarė: „Skliautas teiškyla vandenyse ir teperskiria vandenis!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis po skliautu nuo vandenų viršum skliauto. Skliautą Dievas pavadino dangumi. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: antroji diena.
Tada Dievas tarė: „Vandenys po dangumi tesusitelkia į vieną vietą, kad pasirodytų sausuma!“ Taip ir įvyko. Sausumą Dievas pavadino žeme, o susitelkusius vandenis – jūra. Dievas matė, kad tai buvo gera.
Ir Dievas tarė: „Žemė teželdina žalumynus – visokius augalus, duodančius sėklą, visokius medžius, vedančius vaisius su saviška sėkla!“ Taip ir įvyko. Žemė išželdė žalumynų – visokių augalų, duodančių sėklą, visokių medžių, vedančių vaisius su saviška sėkla. Dievas matė, kad tai buvo gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: trečioji diena.
Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti. Jie tegul būna ženklais nustatyti laikams, dienoms ir metams. Jie tegul būna skliauto žiburiais, apšviečiančiais žemę!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: didesnįjį, viešpataujantį dienai, mažesnįjį, viešpataujantį nakčiai; taipogi žvaigždes. Šviesulius Dievas pritvirtino prie dangaus skliauto, kad šviestų virš žemės, viešpatautų dienai ir nakčiai ir skirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: ketvirtoji diena.
Ir Dievas tarė: „Vandenyse tegul knibžda gyvūnų, ir paukščiai teskraido virš žemės dangaus paskliautėmis!“ Taip ir įvyko. Dievas sutvėrė visokių jūros pabaisų ir kitokių gyvūnų, kurie knibžda vandenyje, taipogi visokių plunksnuotų paukščių. Dievas matė, kad tai buvo gera. Dievas palaimino juos, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ Subrėško vakaras, ir aušo rytas: penktoji diena.
Tada Dievas tarė: „Žemė teišduoda visokių gyvūnų: gyvulių, roplių ir laukinių žvėrių!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visokių laukinių žvėrių, visokių gyvulių bei roplių žemės paviršiuje. Dievas matė, kad tai buvo gera.]
Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą, į mus panašų. Tegul viešpatauja jūros žuvims, padangių sparnuočiams, gyvuliams, visai žemei ir visiems ropliams ant žemės!“ Taigi Dievas sutvėrė žmogų kaip savo paveikslą; sukūrė jį kaip Dievo atvaizdą. Kaip vyrą ir moterį juodu sutvėrė. Dievas palaimino juos, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, apgyvenkite žemę, užvaldykite ją ir viešpataukite jūros žuvims, padangių sparnuočiams ir visiems gyvuliams, kurie kruta po žemę!“ Paskui Dievas tarė: „Štai aš jums pavedu visus sėklą duodančius augalus visoje ­žemėje ir visus medžius su sėklą turinčiais vaisiais. Jie bus jums maistas. Visiems padangių sparnuočiams ir visiems, kurie kruta po žemę, kurie turi savyje gyvybę, aš duodu maistui visus žalumynus!“ Taip ir įvyko. Dievas matė, kad visa, kas jo sutverta, buvo labai gera. [Subrėško vakaras, ir aušo rytas: šeštoji diena.
Dangus ir žemė, ir visa, kas jiems priklauso, buvo padaryta. Septintąją dieną Dievas pareiškė užbaigęs savąjį darbą, kurį buvo nuveikęs, ir septintąją dieną ilsėjosi po viso savojo darbo, kurį buvo atlikęs.]

Atliepiamoji psalmė Ps 103, 1–2a. 5–6. 10. 12–14. 24. 35c

Viešpatie, atsiųsk savo dvasią
ir atnaujink žemės veidą.

Tu mano siela, Viešpatį šlovink!

Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Supa tave šviesybės apsiaustas. –

Ant tvirtų pamatų žemę įkūrei,

niekas jos nepajudins per amžius.
Ją storais vandenynais apklojai,
virš jos kalnynų vandens plytėjo. –

Tu įsakei iš šaltinių sruventi upeliams

ir tarp kalnų jie sau teka.
Pakrantėse jų sparnuočiai gyvena,
medžiuose ant šakų čiauška. –

Iš savo būstinės kalnus tu laistai,

dangaus vaisius pasotina žemę.
Želdai tu šėką galvijams,
augalus – žmogaus padėjėjams. –

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!

Juos išmintingai sukūrei,
jų pilna žemė.
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink! –

Arba: Ps 32, 4–7. 12–13. 20 ir 22

Viešpaties malonių pilna yra žemė.

Viešpaties žodis teisingas

tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. –

Dievo žodžiu dangus atsirado,

ir jo dvelkimu – dangaus kareivijos.
Tarsi maišan jis vandenis jūrų suvarė,
uždarė į saugyklas bangas neramiąsias. –

Laiminga tauta, kuri savo Dievu Viešpatį laiko,

toji tauta, kuri išrinkta būti jo nuosavybe.
Viešpats iš aukšto dangaus žemyn žvelgia
ir mato žmogų kiekvieną. –

Mes jo didžiai išsiilgę,

jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. –

Malda po pirmojo skaitinio

Melskimės. Visagali amžinasis Dieve, nuostabusis Kūrėjau! Tegul atpirktieji žmonės supranta, jog pasaulio sukūrimas laikų pradžioje nėra didesnis dalykas už Velykų Avinėlio – Kristaus pasiaukojimą, laikų pilnatvei atėjus. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius.
Amen.

Arba:

Melskimės. Dieve, nuostabiai žmogų sukūręs ir dar nuostabiau jį atpirkęs, duok mums jėgų atsispirti nuodėmių vilionėms ir pasiekti amžinuosius džiaugsmus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Antrasis skaitinys Pr 22, 1–2. (3–14). 15–18

Mūsų tikėjimo protėvio Abraomo auka
Iš Pradžios knygos.
Norėdamas išbandyti Abraomą, Dievas užkalbino: „Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia“. Tada Dievas kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, keliauk į Morijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“
[Pakilęs ankstų rytą, Abraomas pasibalnojo asilą, paėmė porą tarnų ir savo sūnų Izaoką, priskaldė aukojimui malkų ir iškeliavo vietovėn, kurią jam Dievas nurodė. Trečiąją dieną Abraomas pakėlė akis ir toliese išvydo tą vietą. Tuomet jis tarnams pasakė: ­„Pabūkite čia prie asilo! Aš ir berniukas eisime ten pagarbinti Dievo; paskui sugrįšime pas judu“.
Paėmęs deginamajai aukai malkas, Abraomas užkrovė ant sūnaus, Izaoko. Patsai į rankas pasiėmė ugnį ir peilį. Drauge paėjėjus, Izaokas kreipėsi į savąjį tėvą Abraomą: „Tėve!“ Tasai atsiliepė: „Ko nori, sūnau?“ – „Štai, – sako, – ugnis ir malkos, o kur avinėlis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Pats Dievas sau numatys aukos avinėlį, sūnau“. Ir juodu žengė toliau.] Atėjus į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė altorių, sukrovė ant jo malkas, surišo sūnų Izaoką ir paguldė ant altoriaus virš malkų. Abraomas jau ištiesė ranką ir paėmė peilį sūnui žudyti.
Tada iš dangaus jam sušuko Viešpaties angelas: „Abraomai, Abraomai!“ Tasai atsiliepė: „Aš čia!“ Anas kalbėjo: „Nekelk prieš berniuką rankos ir niekuo neskriausk jo! Dabar aš žinau, kad esi atsidavęs Dievui ir nepagailėjai man savo vienturčio“. Pakėlęs akis, Abraomas pamatė: už jo – avinas ragais įsipynęs brūzgyne. Nuėjęs ištraukė jį ir vietoj sūnaus paaukojo kaip deginamąją auką. Tą vietą Abraomas pavadino: „Viešpats numato“, kaip dar ir šiandieną sakoma: „Ant kalno, kur Viešpats sau leido numatyti“. O Viešpaties angelas antrą kartą sušuko iš dangaus Abraomui, sakydamas: „Prisiekiu pačiu savimi – Viešpaties žodis: kadangi tu šitaip pasielgei – nepagailėjai man savo vienturčio sūnaus, – tave aš gausiai palaiminsiu ir tavo palikuonis padarysiu skaitlingus kaip dangaus žvaigždes ir kaip jūros pakraščio smiltis. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus. Per tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso“.

Atliepiamoji psalmė Ps 15, 5. 8–11

Globok mane, Dieve: prie tavęs aš glaudžiuosi.

Viešpatie, mano paveldėtas turte, taure mano laimės,

tavo rankoje mano likimas.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. –

Man džiaugias širdis, krykštauja siela,

ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. –

Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,

pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. –

Malda po antrojo skaitinio

Melskimės. Dieve, visų žmonių Tėve, pagal savo pažadą tu Velykų paslaptimi padarei savo tarną Abraomą tikinčiųjų protėviu visose tautose ir Krikšto malone pašventinai sau nesuskaitomus įvaikius pasaulyje, padaryk, kad visi žmonės išgirstų ir atsilieptų į tavo šaukimą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Trečiasis skaitinys Iš 14, 15–15, 1

Izraelitai sausuma perėjo jūrą
Iš Išėjimo knygos.
Viešpats kalbėjo Mozei: „Ko tu manęs šaukiesi? Sakyk Izraelio vaikams, kad žygiuotų, o pats pasiimk savo lazdą, ištiesęs ranką virš jūros, ją perskirk, kad izraelitai galėtų sausuma žengti į jūrą! Tačiau aš užkietinsiu egiptiečių širdį, kad jie iš paskos juos vytųsi. Todėl faraono ir visos jo kariuomenės, karo vežimų bei raitininkų likimu aš įgysiu sau šlovę. Egiptiečiai turės pripažinti, jog aš esu Viešpats, kuomet faraono, jo karo vežimų bei raitininkų likimu įgysiu sau šlovę“.
Tada Dievo angelas, žengęs izraelitų rikiuotės priekyje, perėjo į rikiuotės galą. Taip pat ir debesies stulpas iš priekio nusikėlė į galą. Jisai atsidūrė egiptiečių­ ir izraelitų rikiuočių tarpe. Čia buvo debesis ir tamsuma, ir žaibai apšvietė naktį. Todėl vieni prie kitų per ištisą naktį nepriartėjo.
Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir Viešpats per ištisą naktį ją slūgdino stipriu rytų vėju. Jūra nuseko, vanduo prasiskyrė. Izraelitai žygiavo per jūrą sausuma, tuo tarpu jų dešinėje ir kairėje stovėjo vanduo lyg siena. Egiptiečiai puolė jų vytis: visi faraono žirgai, karo vežimai bei raitininkai paskui juos patraukė į jūrą.
Atėjus ryto sargybos metui, Viešpats iš ugnies ir debesies stulpo pažvelgė į egiptiečių rikiuotę ir sukėlė joje sumišimą. Jis ėmė kliudyti vežimų tekiniams, ir tie vos vos bejudėjo. Egiptiečiai pradėjo sakyti: „Reikia mums bėgti nuo Izraelio, nes Viešpats jiems padeda kovoje prieš Egiptą!“
Tada Viešpats paliepė Mozei: „Ištiesk savo ranką virš jūros, kad vanduo susilietų ir egiptiečius, jų vežimus bei raitininkus užlietų“. Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir švintant vanduo vėl suplūdo į senąją vietą, užliedamas bėgančius egiptiečius. Šitaip Viešpats suvarė egiptiečius į jūros gelmę. Vanduo sugrįžo atgal ir aptvindė vežimus bei raitininkus – visą faraono kariuomenę, įžengusią paskui izraelitus į jūrą. Nė vieno iš jų neišliko. O izraelitai sausuma perėjo jūrą, tuo tarpu jų dešinėje ir kairėje stovėjo vanduo lyg siena.
Šitaip tą dieną Viešpats išgelbėjo Izraelį iš egiptiečių rankos. Izraelis matė egiptiečius, negyvus gulint ant kranto. Išvydusi, jog Viešpats parodė prieš egiptiečius­ savo rankos galybę, Izraelio tauta ėmė ­Viešpaties bijotis. Jie pradėjo tikėti Viešpačiu ir jo tarnu Moze. Tuomet Mozė su izraelitais giedojo Viešpačiui šitokią giesmę:

Atliepiamoji psalmė Iš 15, 1–6. 17–18

Viešpačiui giedokim, nes jo šlovė didinga.

Viešpačiui giedokim, nes jo šlovė didinga:

jūron jis nubloškė žirgus ir jojėjus.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė: jis mane išgelbėjo.
Jis mano Dievas, ir aš jį šlovinsiu,
jis mano tėvo Dievas, ir aš jį aukštinsiu. –

Viešpats – karys kovingas, jo vardas – Viešpats.

Jūron jis nubloškė faraono vežimus ir kariauną.
Rinktiniai kovotojai Meldų jūroj paskendo. –

Siena bangų juos užgriuvo,

jie tarsi akmenys grimzdo į gelmę.
Viešpatie, tavo dešinė didžiai galinga,
Viešpatie, tavo dešinė sutriuškina priešą. –

Vesk įsigytąją tautą į savo paveldėtąjį kalną,

ją pasodink prie savosios buveinės, –
prie savo šventovės, kurią tu, Viešpatie, pats įsikūrei.
Viešpats – valdovas visais amžių amžiais. –

Malda po trečiojo skaitinio

Melskimės. Dieve, senovėje tavo padaryti stebuklai ir šiandien kartojasi! Kaip kadaise vieną išrinktąją tautą išgelbėjai nuo persekiojančių priešų, taip dabar visas tautas Krikšto vandeniu vaduoji iš piktosios dvasios žabangų. Duok tad viso pasaulio žmonėms tikėjimu tapti Abraomo palikuonimis ir paveldėti Izraelio tautos garbingumą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Arba:

Melskimės. Dieve, senovės amžiais padarytų stebuklų prasmę tu atskleidei Naujojo Testamento šviesa ir parodei, kad Raudonoji jūra vaizduoja Krikšto vandenį, o iš vergijos išvaduotoji tauta ženklina krikščioniją. Duok tad visoms tautoms prilygti Izraeliui tikėjimu ir atgimti iš Šventosios Dvasios. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Ketvirtasis skaitinys Iz 54, 5–14

Viešpats, tavasis vaduotojas, amžiams pamilęs, tavęs pagailėjo
Iš pranašo Izaijo knygos.
Viešpats kalba Jeruzalei: „Tavasis valdovas – tai tavo Kūrėjas: ‘Galybių Viešpats’ jo vardas. Tavasis vaduotojas – Izraelio Šventasis; vadinasi jis, ‘visos žemės Dievas’. Tave Viešpats pašaukė kaip kokią apleistą, suvargusią moterį. Ar galima niekinti pamiltą jaunystėje moterį? – sako tavasis Dievas! Trumpam užsirūstinęs, buvau aš tave palikęs, bet su didele pagaila vėl aš tave pasiimsiu. Ūmai užsirūstinęs, aš kurį laiką slėpiau nuo tavęs savo veidą; bet, amžiams pamilęs, tavęs pagailėjau, – sako Viešpats, tavasis vaduotojas!
Dabar pasielgiau, kaip Nojaus dienomis: kaip tuomet prisiekiau, jog Nojaus vandenys niekad daugiau nebetvindys žemės, taip dabar aš prisiekiu niekuomet ant tavęs nebepykti nei besibarti. Kalnai nors imtų kilnotis ir kalvos – svyruoti, tačiau mano meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, ir mano susitaikinimo sandora nesusvyruos, – sako Viešpats, tavęs pagailėtojas! Vargšele, tu perpūsta vėjo, buvai be paguodos! Štai malachitu aš apdėsiu tavuosius pamatus ir safyrais – mūrus. Tau bokštus pastatysiu iš rubinų, vartus – iš krištolo ir sienas – iš brangakmenių. Visi tavo sūnūs bus Viešpaties mokomi, tavo vaikams bus didžiausia ramybė. Tu būsi pamatuota teisybe“.

Atliepiamoji psalmė Ps 29, 2. 4–6. 11–13b

Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.

Viešpatie, aš tave aukštinsiu:

tu gi mane iš priešo rankų ištraukei.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn. –

Skambinkit Viešpačiui visi, kas jį mylit,

šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti,
bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas,
iš ryto vėl džiaugsmas. –

Dieve, klausyki, būk maloningas,

Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais. –

Malda po ketvirtojo skaitinio

Melskimės. Visagali amžinasis Dieve, savo garbei išplėski tą pažadą, kurį esi davęs mūsų protėviams dėl jųjų tikėjimo: šventuoju Krikštu vis daugink savo vaikų būrius, kad Bažnyčia matytų jau išsipildant, ką patriarchai neabejojo įvyksiant. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Penktasis skaitinys Iz 55, 1–11

Ateikite pas mane – ir jūs gyvensite. Aš amžiną sandorą su jumis sudarysiu
Iš pranašo Izaijo knygos.
Štai ką sako Viešpats: „Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Teateinie ir tie, kurie pinigų neturi! Įsigykite duonos ir valgykite! Ateikite, įsigykite vyno ir pieno – veltui, be sidabro! Kodėl sidabru jūs mokate už tai, kas nepamaitina, ir savo uždarbiu – kas nepasotina? Todėl jūs manęs paklausykite – ir valgysite ­geriausią maistą, gardžiuositės skaniausiais valgiais!
Ateikite pas mane, ausis ištempę, klausykitės – ir jūs gyvensite. Aš amžiną sandorą su jumis sudarysiu, remdamasis malone, parodyta Dovydui. Štai liudytoju tautoms aš jį padariau, genčių kunigaikščiu ir valdytoju. Ir tu pašauksi tautas, kurių nepažįsti: ir tautos, kurios tavęs nepažįsta, bėga pas tave – dėl Viešpaties, tavojo Dievo, ir Izraelio Šventojo, nes jis tau suteiks tokią garbę.
Ieškokite Viešpaties, nes jis leidžiasi randamas; šaukitės jo, nes jisai arti! Tepalieka nusidėjėlis savąjį kelią, nedorėlis – savuosius kėslus! Tegrįžta pas Viešpatį, kad jo pagailėtų, pas mūsąjį Dievą, didžiai gailestingą. Mano mintys – ne jūsų mintys, ir jūsų keliai – ne mano keliai, – Viešpaties žodis. Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius, ir mano mintys – jūsų mintis. Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir tenai nebegrįžta, bet drėkina žemę, kad dygtų ir želtų, kad neštų sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, taip žodis, išeinąs iš mano burnos: jisai pas mane nesugrįžta bergždžias: įvykdo, ko noriu, atlieka, ko siųstas“.

Atliepiamoji psalmė Iz 12, 2–6

Džiaugdamies semsite vandenį iš versmių išganingų.

Štai mane gelbėja Dievas;

juo pasikliausiu ir nedrebėsiu.
Viešpats – mano jėga ir stiprybė –
jis mane išgelbėjo.
Džiaugdamies semsite vandenį
iš versmių išganingų. –

Dėkokite Viešpačiui!

Šaukitės jo vardo!
Skelbkit tautoms didingus jo darbus,
aukštinkite jo kilnųjį vardą! –

Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė;

tegul visa žemė tai žino.
Džiūgauki, krykštauki, Sione, –
didis tavyje Izraelio Šventasis. –

Malda po penktojo skaitinio

Melskimės. Visagali amžinasis Dieve, vienintele pasaulio viltie, tu pranašų lūpomis apreiškei tas paslaptis, kurias dabar vykdai; suteik mums, meldžiame, dar karštesnį tavęs troškimą, nes niekas kitas neugdo mūsų dorybių, tik šventas tavo įkvėpimas. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Šeštasis skaitinys Bar 3, 9–15. 32–4, 4

Imk žengti keliu, kurį išmintis tau nušviečia
Iš pranašo Barucho knygos.
Klausyk, Izraeli, gyvenimo priesakų; dėkis į galvą, kad tu išminties įsigytum! Kodėl, vai o kodėl, Izraeli, bastaisi po priešų kraštą, nyksti po svetimą šalį, tapai nešvarus, panašus į lavoną, likai priskirtas prie mirusių? Mat tu palikai išminties šaltinį! Jei Dievo keliu būtum žengęs, tu amžiais ramiai sau būtum gyvenęs. Dabar pasimokyk, kur yra išmintis, kur jėga ir kur ­protingumas, ir tu suprasi, kame ilgas amžius, gyvenimo laimė, kur šviesą akims ir ramybę surasti. Kas kada rado išminties padėjimą? Kas prisikapstė prie josios lobynų?
Tiktai Visažinis ją tepažįsta, jis atskleidė ją savo proto galybe. Juk jis amžių amžiams žemę sutvėrė, apgyvendino ją keturkojais. Jis šviesą pasiunčia, ir ta skubiai skrieja; pašaukia ją grįžti, ir toji virpėdama tuojau jam paklūsta. Linksmai šviečia žvaigždės: jos eina sargybą. Jo pašauktos, jos atsiliepia: „Mes čia!“ Džiaugsmingai jos žiba savajam Kūrėjui.
Toksai mūsų Dievas; nėra jokio kito, kuris jam prilygtų! Tai jis išminties visą kelią išžvalgė ir perdavė ją savo tarnui Jokūbui, mylimam Izraeliui. Tada jisai pasirodė žemėje, buvojo pas žmones. Išmintis – tai Dievo įsakymų knyga – Teisynas, Įstatymas, veikiantis per amžius. Visi, kurie jos laikosi, atranda gyvenimą, o tie, kurie pameta ją, patenka į mirtį.
Atsiversk, Jokūbai, ir stenkis už jos nusitverti! Imk žengti keliu, kurį išmintis tau nušviečia! Tos savo garbės tu neperleisk kitam, neužleisk pirmenybės svetimai tautai! Kokie mes laimingi, Izraelio tautiečiai; mes žinome, kas Dievui patinka!

Atliepiamoji psalmė Ps 18, 8–11

Viešpatie, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Tobulas Viešpaties duotas Teisynas; jis dvasią gaivina.

Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį. –

Įsakymai Viešpaties tiesūs, džiugina širdis,

paliepimas Viešpaties tyras,
akims duoda šviesybę. –

Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius,

Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi. –

Daug brangesni jie už auksą, už tyriausiąjį auksą,

saldesni jie už medų, tą korio skystį. –

Malda po šeštojo skaitinio

Melskimės. Dieve, tu vis gausini savo Bažnyčią, pašaukdamas į ją visų tautų žmones; teikis nuolat ir globoti visus, kuriuos nuplauni Krikšto vandeniu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Septintasis skaitinys Ez 36, 16–28

Aš apšlakstysiu jus vandeniu tyru ir duosiu jums naują širdį
Iš pranašo Ezechielio knygos.
Man buvo paskelbtas Viešpaties žodis: „Žmogau, paklausyk! Izraelio namai, gyvendami savojoje žemėje,­ savo elgesiu ir darbais padarė tą šalį nešvarią. Tuomet aš išliejau ant jų savo pyktį, nes jie šalyje kraują praliejo ir savo stabais ją teršė. Aš juos išsklaidžiau tarp tautų; jie buvo išvaryti į kitus kraštus. Aš nubaudžiau juos už jų elgesį ir darbus. Tačiau, atsikėlę pas tautas, jie visur žemino mano šventąjį vardą; mat apie juos buvo kalbama: ‘Tai Viešpaties tauta, o turėjo savo kraštą palikti!’ Ir man pagailo savo šventojo vardo, kurį Izraelio namai žemino tautose, pas kurias atsikėlė. Todėl pasakyk Izraelio namams: ‘Štai ką Viešpats Dievas kalba: Aš taip pasielgsiu ne dėl jūsų, Izraelio namai, o dėl savo šventojo vardo, kurį jūs pažeminote tautose, pas kurias atsikėlėte. Savo didį, tautų pažemintą vardą, kurį, tarp jų begyvendami, jūs pažeminote, aš vėl padarysiu šventą. Ir tautos žinos – tai Viešpaties Dievo žodis, – jog aš esu Viešpats, kuomet per jus akivaizdžiai jiems įrodysiu, jog aš esu šventas.
Aš jus iš tautų tarpo išimsiu. Surinksiu jus iš visų kraštų ir parvesiu į jūsąją šalį. Aš apšlakstysiu jus vandeniu tyru – ir tapsite švarūs. Aš nuvalysiu jus nuo visų nešvarumų ir nuo jūsų stabų. Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu į jus naują dvasią. Pašalinsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums kūninę širdį. Įkvėpsiu į jus savo dvasios ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laikytumėtės mano nustatymų ir vykdytumėte juos. Tada jūs gyvensite toje šalyje, kurią aš jūsų tėvams esu atidavęs. Jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas!’“

Atliepiamoji psalmė Ps 41, 3. 5; 42, 3–4

Kaip ištroškusi elnė uodžia upelio,
taip mano širdis tavęs ilgisi, Dieve.

Mano siela ištroškusi Dievo – gyvojo Dievo;

vai, kada nukeliausiu ir Dievo veidą išvysiu? –

Menu, kaip man su minia tekdavo eiti,

žygiuoti į Dievo buveinę,
džiaugsmo ir liaupsių balsams aplinkui beaidint
būry iškilmingam. –

Atsiųski man savo šviesą ir tiesą,

tegu man jos vadovauja
ir mane veda į tavo šventąjį kalną,
į tavo padangtę. –

Tenai prie Dievo aukuro žengsiu,

pas savo linksmybės džiugesio Dievą.
Ten tave šlovinsiu kankliais, o Dieve,
o mano Dieve! –

Arba: Ps 50, 12–15. 18–19

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve.

Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,

many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! –

Išgelbėk mane, ir būsiu laimingas.

Padaryk mane didžiadvasį!
Nedorėliams liepsiu keliu tavo eiti,
ir grįš pas tave nusikaltę. –

Juk džiaugsmą tau daro ne aukos:

jei deginčiau auką, tu nepriimtum.
Manoji, Dieve, auka – tai širdis sugrudus.
Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. –

Malda po septintojo skaitinio

Melskimės. Dieve, begaline tvirtybe, amžinoji šviesa! Atmink maloningai, jog esi Bažnyčiai skyręs būti visai žmonijai išganymo ženklu ir priemone; tęsk tad amžinuoju nutarimu pradėtąjį darbą. – Tegul mato pasaulis, kaip visa ko pradžia – Jėzus Kristus paniekintus išaukština, nuvertintus atnaujina, nusidėjusius grąžina į pirmykštį nekaltumą. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius.
Amen.

Arba:

Melskimės. Viešpatie Dieve, ir Senuoju ir Naujuoju Testamentu mokai mus branginti Velykų paslaptį; duok mums suprasti tavo gailestingumą, kad, prisimindami gautąsias malones, dar tvirčiau tikėtumės būsimųjų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Garbės himnas

Po paskutinio skaitinio iš Senojo Testamento ir psalmės su priegiesmiu bei maldos uždegamos altoriaus žvakės, ir kunigas užgieda himną Garbė Dievui aukštybėse, kurį toliau gieda visi, pagal vietos papročius skambinant varpais.
Žr. čia.

Pradžios malda

Melskimės.
Dieve, šią šventąją naktį nušvietęs garbingu Kristaus prisikėlimu, išlaikyk gyvą įsūnystės dvasią naujoje savo šeimos kartoje, kad ji, atnaujinta kūnu ir dvasia, visu nuoširdumu tau tarnautų.

Epistolė Rom 6, 3–11

Prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta
Iš šventojo apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams.
Broliai! Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes toliau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje.

Atliepiamoji psalmė Ps 117, 1–2. 16ab–17. 22–23

Epistolę baigus, visi atsistoja. Kunigas iškilmingai užgieda Aleliuja; visi pakartoja.
Po to psalmininkas ar vienas iš giedotojų gieda psalmę, o žmonės atsakinėja Aleliuja. Jei reikia, Aleliuja intonuoja pats psalmininkas.

Aleliuja, aleliuja, aleliuja.

Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Tegu Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“ –

Dievo ranka parodė savo galybę!

Dievas dešinę savo pakėlė!
Aš nemirsiu: gyvensiu
ir skelbsiu Viešpaties darbus. –

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,

pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia. –

Evangelija A metams Mt 28, 1–10

Jis prisikėlė iš numirusiųjų ir eina pirma jūsų į Galilėją
Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą.
Po šeštadienio, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite’. Štai aš jums tai paskelbiau“. Jos greitai paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“.

Evangelija B metams Mk 16, 1–8

Nukryžiuotasis Jėzus Nazaretietis prisikėlė
Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Morkų.
Šeštadieniui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: “Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?” Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: “Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazaretiečio. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs”. Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Evangelija C metams Lk 24, 1–12

Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų

Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką.
Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius.
Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

Krikšto liturgija

Jeigu yra krikštijamųjų: vardais pavardėmis pakviečiami prie krikštyklos (vandens indo) katekumenai, jei tokių yra; juos lydi krikštatėviai. Jei bus krikštijami kūdikiai, juos tėvai su krikštatėviais atneša susirinkusios bendruomenės akivaizdon.

Procesijoje smilkalai ir kryžius nenešami. Jos priekyje eina patarnautojas su velykine žvake, paskui jį – katekumenai su krikštatėviais ar kūdikius nešantys tėvai su krikštatėviais, tuomet – patarnautojai, kunigas ir žmonės.

Kunigo kreipimasis

Jeigu yra krikštijamųjų:
Brangieji, sutartinai maldaukime visagalį Tėvą, kad šiems mūsų broliams ir seserims sustiprintų šventą viltį ir juos, prie atgimimo versmės atėjusius, apglėbtų meilinga pagalba.

Jeigu vanduo šventinimas nesant krikštijamųjų:

Brangieji, karštai melskime visagalį Dievą Tėvą pašventinti šitą vandenį, kad tie, kurie iš jo atgims, būtų priskirti prie Dievo vaikų Kristuje.

Litanijos giedojimas

Kyrie, eleison. Kyrie, eleison.
Christe, eleison. Christe, eleison.
Kyrie, eleison. Kyrie, eleison.

Šventoji Marija, Dievo Motina, melski už mus!

Šventasis Mykolai, melski už mus!
Šventieji Dievo angelai, melskite už mus!
Šventasis Jonai Krikštytojau, melski už mus!
Šventasis Juozapai, melski už mus!
Šventasis Petrai ir Pauliau, melskite už mus!
Šventasis Andriejau, melski už mus!
Šventasis Jonai, melski už mus!
Šventoji Marija Magdaliete, melski už mus!
Šventasis Steponai, melski už mus!
Šventasis Ignotai Antiochieti, melski už mus!
Šventasis Laurynai, melski už mus!
Šventoji Perpetua ir Felicita, melskite už mus!
Šventoji Agniete, melski už mus!
Šventasis Grigaliau, melski už mus!
Šventasis Augustinai, melski už mus!
Šventasis Atanazai, melski už mus!
Šventasis Bazilijau, melski už mus!
Šventasis Martynai, melski už mus!
Šventasis Benediktai, melski už mus!
Šventasis Pranciškau ir Domininkai, melskite už mus!
Šventasis Pranciškau Ksaverai, melski už mus!
Šventasis Jonai Marija Vianėjau, melski už mus!
Šventasis Kazimierai, melski už mus!
Šventoji Kotryna Sieniete, melski už mus!
Šventoji Jėzaus Terese, melski už mus!
Visi Dievo šventieji ir šventosios, melskite už mus!
Būk mums maloningas gelbėk mus, Viešpatie!
Nuo visokio blogio gelbėk mus, Viešpatie!
Nuo visokių nuodėmių gelbėk mus, Viešpatie!
Nuo amžinosios mirties gelbėk mus, Viešpatie!
Savo šventuoju įsikūnijimu gelbėk mus, Viešpatie!
Savo mirtimi ir prisikėlimu iš numirusių
gelbėk mus, Viešpatie!
Šventosios Dvasios atsiuntimu apaštalams
gelbėk mus, Viešpatie!
Mes nusidėjėliai meldžiam tave, išklausyk mus!

Jei yra krikštijamųjų:

Šituos išrinktuosius Krikšto malone atgimdyti teikis, meldžiam tave, išklausyk mus!

Jei nėra krikštijamųjų:

Šį vandenį savo malone pašventinti ir atgimdymo ­galia apdovanoti teikis, meldžiam tave, išklausyk mus!

Visuomet:

Jėzau, Dievo Sūnau, meldžiam tave, išklausyk mus!
Kristau, išgirsk mus! Kristau, išgirsk mus!
Kristau, išklausyk mus! Kristau, išklausyk mus!

[Jei yra krikštijamųjų, kunigas, sudėjęs rankas, gieda ar skaito šią maldą:

Melskimės.
Būk su mumis, visagali Dieve, kai mes teikiame tavo sakramentus, ir atsiųsk savo vaikų įsūnystės dvasią iš Krikšto vandens tau atgimstantiems žmonėms, idant mūsų nuolankus patarnavimas tavąja galia būtų vaisingas. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.]

Vandens šventinimas ir Krikštas

Dieve, tu panorėjai savo neregimąja galia per regimus sakramentus daryti nuostabius darbus ir sukūrei vandenį tokių savybių, kurios gražiai ženklina Krikšto malonę.
Dieve, pačioje pasaulio pradžioje Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.
Dieve, tu mūsų atgimimo Krikštą pavaizdavai ir tvano vandeniu, kai tas pats gaivalas turėjo sunaikinti nuodėmes ir duoti pradžią dorybėms.
Dieve, tu Abraomo vaikams leidai sausomis kojomis pereiti Raudonąją jūrą, kad iš faraono vergijos išvaduota tauta būtų krikščionijos pirmavaizdis.
Dieve, tavo Sūnus Jėzus Kristus, Jono pakrikštytas Jordano vandeniu, buvo pateptas Šventąja Dvasia, o kybodamas ant kryžiaus, iš savo perdurto šono kartu su krauju vandenį išliejo.
Prisikėlęs iš numirusių, jis mokiniams savo įsakė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Būk tad, Viešpatie, maloningas savo Bažnyčiai ir teikis atverti jai Krikšto šaltinį. Tegul šis vanduo iš Šventosios Dvasios gauna tavo vienatinio Sūnaus malonę, kad pagal tavo paveikslą sukurtasis žmogus, Krikšto sakramentu nuo visų praeities nešvarumų nuplautas, iš vandens ir Šventosios Dvasios atsikeltų į naują nekaltumą.

Merkdamas Velykų žvakę į vandenį, sako:

Tenužengia, Viešpatie, per tavo Sūnų į šį vandenį Šventosios Dvasios galybė,
laikydamas žvakę vandenyje, tęsia:
kad visi Krikštu mirusieji ir palaidotieji su Kristumi kartu su juo ir prisikeltų gyventi. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.
Žvakė iškeliama iš vandens; žmonės atsako:
Garbė pasaulio Kūrėjui,
Krikšto malonių Davėjui!

Krikštas bei sutvirtinimas.

Jei nėra krikštijamųjų, kunigas šventina vandenį pašlakstymams.
Brangūs broliai ir seserys, karštai maldaukime Viešpatį Dievą, kad pašventintų šitą vandenį, kuriuo būsime šlakstomi mūsų Krikšto atminimui. Tegul Viešpats mus stiprina, kad liktume ištikimi gautai Šventajai Dvasiai.

Trumpai mintimis pasimeldus, rankas sudėjęs, kunigas gieda ar skaito:

Viešpatie Dieve, maloningai aplankyk savo žmones, budinčius šią šventąją naktį. Minėdami nuostabų mūsų sukūrimą ir dar nuostabesnį atpirkimą, meldžiame: pašventink šį vandenį, kurį esi sutvėręs, kad teiktų laukams derlingumą, o mūsų kūnui atgają ir švarą. Vandenį tu padarei ir savo gailestingumo nešėju. Tu juo išvadavai iš vergijos savąją tautą ir tyruose malšinai jos troškulį. Vėliau pranašai skelbė, kad juo sudarysi su žmonėmis naują sandorą. Pagaliau vandeniu, kurį Jordane pašventino Kristus, atgimimo maudynėje atnaujinai mūsų pažeistą prigimtį. Šitas vanduo mums teprimena mūsų Krikštą, tegaivina mumyse jo dvasią ir teduoda dalytis džiaugsmu tų mūsų tikėjimo brolių ir seserų, kurie yra krikštijami šią šventą Velykų naktį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

Krikšto pažadų atnaujinimas

Visi stovi ir laiko rankose užžiebtas žvakes, kunigas prabyla:
Brangūs tikintieji, Velykų paslaptimi per Krikštą mes esame kartu su Kristumi palaidoti, kad su juo pradėtume naują gyvenimą. Todėl, pabaigę gavėnią, atnaujinkime šventojo Krikšto pažadus, kuriais kitados esame atsižadėję piktosios dvasios bei jos darbų ir pasižadėję tarnauti Dievui šventojoje Katalikų Bažnyčioje.
Taigi:
Ar atsižadate piktosios dvasios?
Atsižadame!
Ar atsižadate visų jos darbų?
Atsižadame!
Ar atsižadate visų jos vilionių?
Atsižadame!

[Arba:

Ar atsižadate nuodėmės, kad gyventumėte Dievo vaikų laisvėje?
Atsižadame!
Ar atsižadate blogio vilionių, kad nevergautumėte nuodėmei?
Atsižadame!
Ar atsižadate pasaulio dvasios, kad galėtumėte sekti Kristumi?
Atsižadame!]
Ar tikite visagalį Dievą Tėvą, dangaus ir žemės Sutvėrėją?
Tikime!
Ar tikite Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris gimė iš Mergelės Marijos, buvo nukankintas ir palaidotas, prisikėlė iš numirusių ir sėdi Tėvo dešinėje?
Tikime!
Ar tikite Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą?
Tikime!
Visagalis Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, vandens nuplovimu ir Šventosios Dvasios galia atleidęs mums nuodėmes ir suteikęs naują malonės gyvybę, teišlaiko mus vienybėje su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, kad visi pasiektume amžinąjį gyvenimą.
Amen.

Priegiesmis

Kunigas šlaksto žmones švęstu vandeniu. Visi gieda:
Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės dešiniojo šono, aleliuja; ir visi, kuriuos vanduo tas pasiekė, buvo išgelbėti ir gieda: aleliuja, aleliuja!

Po pašlakstymo kunigas grįžta prie kėdės ir ten, praleidęs tikėjimo išpažinimą, pradeda visuotinę maldą, kurioje pirmą kartą dalyvauja naujakrikščiai.

Aukos liturgija

 

Atnašų malda

Priimk, Viešpatie, savo tikinčiųjų atnašas ir maldas, kad Velykų paslaptyje prasidėjusi šventoji Auka mums duotų jėgų pasiekti laimę amžinybėje.

Dėkojimo giesmė

Velykų paslaptis.

Komunijos priegiesmis 1 Kor 5, 7–8

Mūsų velykinis Avinėlis – Kristus jau paaukotas. Tad švęskime šventes su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona, aleliuja.

Komunijos malda

Įkvėpk mums, Viešpatie, savo meilės dvasios ir mus visus, velykinių sakramentų atgaintus, savo tėviška malone padaryk vieningus.