Printing Rugpjūčio šventieji

Gimęs Neapolyje (Italija) 1696 m., šv. Alfonsas Liguoris ten įgijo bendrąjį to meto išsilavinimą – studijavo literatūrą, tiksliuosius mokslus, menus: muziką ir dailę. Sulaukęs 16 metų, jau buvo teisės mokslų daktaras. Kurį laiką dirbęs advokatu, paliko advokatūrą ir įstojo į Neapolio diecezinių misionierių draugiją, ten 1726 m. įšventintas kunigu. 1732 m. jis įkūrė Redemptoristų kongregaciją. Misionierius, 13 metų buvęs Sant Agata de Gočio (S. Agata de’ Goti) vyskupu (1762–1775), šv. Alfonsas buvo ir rašytojas. Be „Moralinės teologijos“, išleido daug dvasinių raštų, skirtų krikščionims, kuriuose paprastu ir tiesiu stiliumi išdėstė esmines tikėjimo tiesas. Mirė 1797 m. rugpjūčio 1 d. Nočera dei Pagani mieste.

Šv. Euzebijus Vercelietis (apie 290–371)

Šv. Euzebijus gimė Sardinijoje apie 290 m. 345 metais jis buvo išrinktas Vercelio (Pjemontas) vyskupu. Jis priklauso grupei ganytojų, kurie, praėjus 30 metų po Nikėjos susirinkimo (325 m.), tvirtai išlaikė Bažnyčios tikėjimą Kristaus dievyste, triumfuojant imperatoriaus remiamam arijanizmui. Šv. Euzebijus buvo ištremtas apie 355 m. imperatoriaus Konstantino, pabėgo į Palestiną, į Kapadokiją, į Egiptą, ten užmezgė ryšius su gyvybingiausiais tų laikų krikščionybės centrais. Imperatorius Julijonas Apostata jam leido sugrįžti į Vercelį 361 m.; iš tremties jis grįžo su dar didesniu ganytojišku uolumu, didžiai rūpindamasis šventumu dvasininkų, su kuriais norėjo gyventi bendruomenėje laikantis beveik vienuoliškos regulos.

Šv. Petras Julijonas Eimaras (Pierre-Julien Eymard, 1811–1868)

Pati Apvaizda parengė šį šventąjį eucharistinei misijai, sudariusi sąlygas bendrauti su visų visuomenės klasių, įvairios padėties žmonėmis. Jis buvo vikaras, klebonas, paskui tapo Marijos brolijos vienuoliu ir provincijolu. Vėliau buvo kolegijos vyresniuoju ir Marijos Trečiojo ordino direktoriumi, katechizavo Paryžiaus skudurininkus. Galiausiai įsteigė Švenčiausiojo Sakramento kunigų broliją. Šv. Petras Julijonas turėjo galimybę pažinti daugybės sielų poreikius bei suprato Eucharistijos įtaką ir poveikį joms. Šv. Petras Julijonas tapo iškiliu Eucharistijos apaštalu.

Jonas Marija Vianėjus (Saint Jean-Marie Vianney)

Gimė

1786 m. gegužės 8 d. Dardilyje, netoli Liono. 1815 m. buvo įšventintas kunigu. Po trijų metų pasiunčiamas į Arsą. Čia pamokslais, malda ir išpažinčių klausymu pažadina parapijiečių tikėjimą. Daugybė piligrimų keliaudavo atlikti išpažintį pas Arso kleboną. 1925 m. paskelbtas šventuoju, o 2009 m. – viso pasaulio kunigų globėju.

Švč. M. Marijos bazilikos pašventinimas (Snieginė)

Didžioji Švč. Mergelės Marijos bazilika taip pat dar vadinama Švč. Marijos Snieginės bazilika, bet senasis pavadinimas yra Liberijaus Bazilika – popiežiaus Liberijaus garbei. Joje saugomos tradicinės Betliejaus prakartėlės relikvijos ir Marijos „Romos tautos išsigelbėjimo“ („Salus Populi Romani“) ikona, ypač gerbiama romiečių, kurią, anot legendos, nutapė šv. Lukas. Baziliką pastatydino popiežius Sikstas III po Efezo susirinkimo (413 m.) kaip Romos tautos pagarbos šventajai Dievo Motinai ženklą. Mozaikų ir aukso spindesiu, neprilygstamos harmonijos Paroso marmuro kolonadomis, tobulomis proporcijomis Švč. M. Marijos bazilika pirmoji iš Marijos bazilikų Vakaruose yra tikra teologinė poema Marijos dieviškos motinystės garbei.

Šv. Sikstas II, popiežius ir jo draugai, kankiniai (mirė 258 m.)

Šv. Sikstas buvo taikingas popiežius, gerbiantis skirtingų vyskupų tradicijas – šitaip jis sugebėjo atnaujinti santykius su šv. Kiprijonu Kartaginiečiu ir Azijos Bažnyčiomis, kurios krikštijo eretikus. Jis buvo išrinktas Romos imperatoriaus Valerijono persekiojimo metu, po keletą metų trukusios taikos. Vyskupai, kunigai ir diakonai nedelsiant turėjo būti nužudyti, vos patikrinus jų tapatybę. Jis buvo suimtas per vienas apeigas, kurioms jis vadovavo Apijaus kelio kapinėse, ir tuoj pat jam ir šešiems iš septynių jo diakonų buvo nukirstos galvos. Jo pontifikatas tetruko vos vienus metus.

Šv. Dominykas (Domininkas)

Dominykas gimė 1170 m. Kaleruegoje (Caleruega) netoli Burgos (Ispanija). Jis buvo Osmos (Osma) katedros kanauninkas, kai pasijuto šaukiamas evangelizuoti. Popiežius Inocentas III pasiuntė dvasininką į Tulūzos sritį, draskomą katarų erezijos (1206 m.). Dominykas suprato, kad žmones prie Kristaus sugrąžinsi, tik skelbdamas Evangeliją ir pats pagal Evangeliją tarp jų gyvendamas. Nuo tada Dievo žodžio skelbimas ir neturtas tapo apaštalinės jo veiklos šerdimi. Prie Dominyko prisijungė bendražygių, sužavėtų jo siūlomo idealo: jie bus pamokslininkai, aistringai atsidavę Tiesai, elgetaujantys kaip ir Pranciškaus Asyžiečio sekėjai. Dominykas taip pat atidarė vienuolyną atsivertusioms katarų vienuolėms, seserims, klauzūroje malda palaikančioms apaštalaujančius brolius. 1216 m. popiežius Honorijus III patvirtino programą. Viešpats Dominykui tedavė tik penkerius metus atlikti sėjėjo misiją. Jis nuolat keliavo po Prancūziją, Ispaniją, Italiją. Mirė 1221 m. Bolonijoje, išsekintas darbo ir atgailos.

Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta (Edita Štein (Stein), 1891–1942)

Šv. Edita Štein gimė 1891 m. spalio 12 d. Silezijoje, pamaldžių žydų šeimoje. Būdama fenomenologijos pradininko Huserlio asistentė, atsivertė į katalikybę ir įstojo į Karmelį. 1942 m. mirė Aušvice, tapusi nacių antisemitizmo auka. Visiškai dovanojanti save, moksliškai griežta savo filosofiniuose veikaluose, ji gebėjo tapti spalvinga ir jautri, kai perteikdavo savo atradimus tikėjimo srityje.

Šv. Laurynas

Šv. Laurynas yra žymiausias iš Romos kankinių. Popiežiaus Siksto II, nukirsdinto 258 m. rugpjūčio 6 d., garsą nustelbė vienas jo diakonų – Laurynas – nužudytas po keletos dienų, nes pastarojo kančia žadino vaizduotę. Lauryno, Bažnyčios iždininko drąsa teisėjų akivaizdoje, tai, kaip jis sekdamas Evangelija saugioje vietoje paslėpė bendruomenės gėrybes – išdalijo jas vargšams, jo patirtų kankinimų baisybė ir kaip jis juos ramiai bei su ironija iškentė, – visa tai jau buvo žinoma visam krikščionių pasauliui šv. Ambraziejaus ir šv. Augustino laikais. Šiuolaikiniai kritikai gana santūriai vertina „Lauryno Aktų“ istoriškumą, parašytų praėjus mažiausiai šimtmečiui po jo mirties. Vis dėlto jo kankinystė tikrai turėjo padaryti įspūdį Romos krikščionims. Prudencijus netgi sako, kad „jo mirtis reiškė Romos stabmeldystės mirtį“, kuri nuo tada ėmė blėsti.

Klara Asyžietė (1194–1253)

210 m. šv. Klara Asyžiuje išgirdo šv. Pranciškaus gavėnios pamokslą. Susižavėjusi jo visiško neturto idealu, sulaukusi 18 metų ji tapo vienuole. Pranciškus nukirpo jai plaukus ir davė vienuolišką rūbą. Jis jai pasiūlė prisiglausti Asyžiaus Šv. Damijono koplyčioje, kurioje įsikūrė pirmasis Šv. Klaros seserų vienuolynas. Šv. Klara jam vadovavo 40 metų, buvo popiežių, kardinolų ir vyskupų patarėja. Dėl savo neblėstančio pamaldumo, šv. Kryžiaus ir Eucharistijos garbinimo ji tapo viena didžiausių viduramžių kontempliatyvaus gyvenimo figūrų.

Šv. Joana de Šantal (Chantal) (Šantalietė) (1572–1641)

Šv. Joana gimė Dižone (Prancūzija). Sulaukusi dvidešimties ji ištekėjo už barono de Šantal. Jų šeima, kurioje gimė keturi vaikai, aštuonerius metus gyveno labai laimingai, bet jų laimę nutraukė netikėta vyro žūtis medžioklėje (1600 m.). Išgyvendama dideli sielvartą, ponia de Šantal visa atsidavė Dievui. Tuomet Viešpats leido jai sutikti šv. Pranciškų Salezą. Tarp Ženevos vyskupo ir jo dvasinės dukters užsimezgė bičiulystė. Šv. Pranciškus kantriai ir tvirtai vedė šv. Joaną Dievo nubrėžtu keliu. 1610 m. ji buvo pasirengusi tarti „sudie“ savo tėvui bei vaikams ir įkurti Vizitiečių vienuoliją, kurioje pagal pradinį planą turėjo gyventi kontempliacijoje ir kartu slaugyti ligonius. Tada prasidėjo nesibaigiančios kelionės po Prancūziją steigiant vienuoliškus namus pagal Anesy (Annecy) namų pavyzdį (šventosios mirties dieną jau buvo įkurti 66 namai). Dėl guvaus ir linksmo būdo, šviesaus proto, solidžių sprendimų šv. Joana buvo visą savo kaip žmonos, motinos, po to Dievui pašvęstosios moters gyvenimą rinktinis įrankis Viešpaties rankose.

Šv. Poncijonas ir šv. Ipolitas

Ipolitas buvo kunigas, Rašto pažinimu ir minties gilumu pagarsėjęs mokytojas. Tačiau 217 m. nepanoro pripažinti diakono Kaliksto, išrinkto popiežiumi, ir nuo tada ėmė vadovauti atskilusiai bendruomenei teigdamas, kad tai jis atstovauja tradicijai, o Kalikstas ir jo įpėdiniai jai neištikimi. Poncijonas įžengė į Petro sostą 230 m., taigi jis rado Ipolito schizmos suskaldytą Bažnyčią. Tačiaut 235 m. įsiplieskė Maksimino persekiojimai. Matydamas, kad Romos krikščionys turi du vyskupus, imperatorius įsakė abudu suimti ir pasmerkė sunkiesiems darbams. Siekdamas, kad Bažnyčia sunkiose aplinkybėse neliktų be vadovo, Poncijonas atsisakė vyskupo pareigų; Ipolitas padarė tą patį. Ištremti į Sardiniją, jie vieningai išpažino tą patį tikėjimą, ir gana greitai mirė. Greitai buvo užmiršta, kad Ipolitas sukėlė skilimą Bažnyčioje; buvo prisimenami tik kankinys ir mokytojas, ir kulte abudu vardai minimi drauge.

Šv. Maksimilijonas Kolbė (1894–1941)

Šis mažasis brolis konventualas (pranciškonas) lenkas labai anksti suprato žiniasklaidos priemonių svarbą ir siekė jas panaudoti Evangelijos skelbimui. Šv. Pranciškaus dvasioje jis gyveno neturte, rūpindamasis skelbti Gerąją Naujieną neturtėliams ir visa pašvęsti tai, kurią jis vadino Nekaltai Pradėtąja. Savo idealą konkrečiau įgyvendino įkurdamas Nekaltai Pradėtosios miestą „Niepokalanow“ prie Varšuvos, kur gyveno iki 800 vienuolių. Jis nuvyko į Japoniją norėdamas įkurti panašią instituciją. Įkalintas Aušvico koncentracijos stovykloje, 1941 m. liepos pabaigoje jis pasiaukojo pasiprašęs leisti jam vietoj vieno šeimos tėvo eiti į pasmerktųjų mirti nuo bado kamerą. Giesmėmis ir maldomis drąsinęs kitus pasmerktuosius, jis gimė dangui – prisijungė prie Nekaltai Pradėtosios Marijos jos Ėmimo į Dangų šventės išvakarėse.

Šv. Steponas Vengras (apie 975 m.)

Kai Stepono tėvas atsivertė į krikščionybę, dešimtmetį jaunolį pakrikštijo būsimasis kankinys šv. Adalbertas Prahietis. 997 m. Steponas perėmė iš tėvo Magyarų kunigaikščio titulą ir karaliavo 42 metus. 1000 m. Kalėdų dieną jis buvo popiežiaus Silverstro II atsiųsta karūna karūnuotas „apaštaliniu Vengrijos karaliumi“. Šv. Steponas atsiskleidė kaip nuovokus politikas, energingas valdovas, narsus ir įžvalgus karo vadas. Tvirta ranka kurdamas valstybę, jis su giliu krikščionio tikėjimu darbavosi siekdamas suorganizuoti Bažnyčią savo karalystėje: jis įkūrė vyskupijas, statė šventoves, vienuolynus, rūpinosi sutelkti vertingus bendradarbius, ypač Kliuni vienuolius, kurie buvo suvokę jo užmojo svarbą.

Šv. Hiacintas (1185–1257)

Kilęs iš Silezijos (Lenkija) šv. Hiacintas studijavo Paryžiuje ir Bolonijoje. Romoje jis buvo šv. Dominyko padaryto stebuklo liudininkas, ir taip pat tapo domininkonu. Teologijos daktaras ir kunigas reformavo daugelį vienuolynų ir skleidė domininkonų mokymą Lenkijoje, Prūsijoje, Rusijoje ir Lietuvoje.

Šv. Jonas Eudas (1601–1680)

Šv. Jonas Eudas gimė Normandijoje (Prancūzija). Po kelerių metų, praleistų Paryžiuje, kur buvo Beriulio ir Kondreno mokinys, Jonas sugrįžo į gimtąją Normandiją, kur stojo mokytis pas jėzuitus. 1623 m. įstojo į neseniai įkurtą Oratoriją, skelbė misijose, padėjo sergantiems maru. 1641 m. Šv. Jonas Eudas įkūrė Švč. M. Marijos Artimo Meilės Institutą, siekdamas pagelbėti prostitutėms, po to 1643 m. įsteigė Jėzaus ir Marijos Draugiją (Euditus), skirta vadovauti seminarijoms, kurias Jonas Eudas pamažu steigė Kane, Kutanse, Lizjė, Ruane. Jis, skelbdamas apie Jėzaus ir Marijos Širdyse slypinčius malonės lobius, suvokė, kad evangelizacijos sėkmės raktas – tai uolūs ir išsilavinę kunigai, galintys žodžiu ir gyvenimu, tikrai evangeline dvasia, skelbti Gerąją Naujieną vargdieniams ir nusidėjėliams.

Bernardas Klervietis (1090–1153)

Šv. Bernardas tapo vienuoliu Sito (Citeaux) vienuolyne (Prancūzija), o po trejų metų – pirmuoju Klervo (Clairvaux) vienuolyno abatu. Prigimtis ir malonė nepašykštėjo dovanų šiam apsišvietusiam teologui ir išskirtinio žavesio mistikui. Jo veikalai ir šiandien neprarado didelės dvasinės reikšmės, o pamokslai persmelkti biblinės minties, kupini nuorodų į Šventąjį Raštą ir galintiems su jais susipažinti yra malonus priartėjimas prie Dievo Žodžio, lyg pradžia dialogo su Viešpačiu.

Švč. Mergelė Marija Karalienė

Aštuntą dieną po Žolinės (Marijos Ėmimo į Dangų) Marija, pašlovinta kūnu ir siela, mums pasirodo kaip tobuliausias Atpirkimo vaisius, visų gražiausias Kryžiaus medžio vaisius. Žvaigždėmis vainikuota Moteris „šviečia keliaujančiai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas“ (Lumen gentium). „Sveika, Karaliene, gailestingumo motina“, „Sveika, Dangų Karaliene“, „Dangaus Karaliene, džiūgauk“ – jau nuo seno šie šūksniai sklinda iš krikščionių tautos lūpų brėkštant nakčiai (Naktinė liturginė valanda). Viduramžių žmogui karalienės paminėjimas buvo susijęs su pasitikėjimu visagaliu užtarimu: kaip Estera, kuri išgelbėjo savo tautą nuo sunaikinimo, Karalienė turi galią paveikti Karaliaus širdį, ji yra galingiausia atleidimo tarpininkė. „ Marija yra Karalienė ne vien dėl to, kad ji yra Dievo Motina, bet ir todėl, kad dalyvavo žmonijos atpirkimo darbe. Iškelta į dangų, pakviesta dalyvauti savo Sūnaus valdyme, ji darbuojasi, kad plistų Dievo Karalystė, skleidžia Dievo malonę pasaulyje.“ (Palaimintasis Jonas Paulius II).

Šv. Pijus X (1835–1914)

Juozapas Sarto gimė netoli Venecijos, Italijoje. Jo tėvai buvo labai neturtingi. Devynerius metus jis buvo Tombolo klebono vikaru, po to Solzano klebonu, Trevizo kunigų seminarijos dvasios tėvu, 1884 m. tapo Mantujos vyskupu, o 1903 m. išrinktas popiežiumi. Visą jo gyvenimą lydėjo vis labiau slegiantis kryžius: bažnytinių pareigybių ir su jomis susijusios garbės kryžius. Juozapas Sarto buvo kuklus ir stiprus; nuolankios širdies – jis būtų mieliau likęs klebonu, bet stiprus Dievo jėga priėmė vyskupystę, po to Petro sostą „kaip kryžių“. Šis sutikimas vedė jį šventumo keliu. Būdamas popiežiumi jis tvirtai gynė paveldėtą apreikštąją tiesą nuo modernizmo klaidų; uoliai darbavosi siekdamas „visa atnaujinti Kristuje“, skatino tikinčiuosius dalyvauti liturgijoje (išleido dekretą, leidžianti dažną Šv. Komuniją); jis buvo švelnus ganytojas patiems mažiausiems. Jis mirė įsipliekus Pirmajam pasauliniam karui. Savo testamente jis rašė: „Neturtingas gimiau, neturtingas gyvenau, neturtingas noriu mirti.“

Šv. Rožė Limietė (1586–1617)

Izabelė de Flores gimė Limoje (Peru), ispanų kilmės šeimoje. Mergaitę praminė Rože dėl ryškios jos veido odos spalvos. Išskirtinai gabi pagal savo amžių mergina anksti atsisakė pasaulio ir pasirinko sekti Kotrynos Sienietės pavyzdžiu; sulaukusi dvidešimties apsivilko domininkonės tretininkės abitą. Jos gyvenimas buvo kupinas ypatingai griežto apsimarinimo ir intymumo su Kristumi, Švč. Mergele ir šventaisiais, kurie dažnai jai pasirodydavo. Gyvendama pusiau atsiskyrėlės gyvenimą savo tėvų sode, ji buvo atvira misionieriškam Bažnyčios rūpesčiui. Ji sielojosi trokšdama išganymo indėnų, dėl kurių ji mielai būtų atidavusi savo gyvybę. Mirė Limoje sulaukusi vos 31 metų.

Šv. Baltramiejus

Šv. Baltramiejus, vienas iš Dvylikos apaštalų, sąraše minimas po Pilypo (Mk 5, 18). Todėl jis tapatinamas su Natanaeliu, kurį Pilypas atvedė pas Jėzų po to, kai pats buvo sutikęs Mokytoją galilėjietį Jordano pakrantėje. Taigi Baltramiejus drauge su Pilypu priklauso pačių pirmųjų pašauktųjų – tai Jonas, Andriejus, Petras – grupei. Pasakojimas apie Baltramiejaus – Natanaelio susitikimą su Jėzumi, kuris tada pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“, leidžia nuspėti, kad Natanaelis buvo tiesus ir spontaniškas žmogus, pasiruošęs negrįžtamai atsiduoti Tam, kuris jį sužavėjo, dar prieš kelias akimirkas buvęs jam nepažįstamas. Jis išpažįsta: „Rabi (Mokytojau), tu – Dievo Sūnus, tu – Izraelio karalius.“ Mes nieko tikra nežinome apie apaštalinę Baltramiejaus veiklą po Sekminių.

Šv. Liudvikas (1214–1270)

Praėjus mėnesiui po šv. Pranciškaus Asyžiečio mirties (1226 m.), 12 metų berniukas tapo Prancūzijos karaliumi – tai Liudvikas devintasis. Krikščioniškos valstybės galva, karalius, pranciškonas tretininkas, vadovavosi Evangelijos dvasia. Jis buvo pavyzdingas tikintysis, gyveno maldos, apsimarinimo ir veiklios artimo meilės patiems nelaimingiausiems gyvenimą. Jis buvo pavyzdingas vyras meilės kupinoje santuokoje; pavyzdingas tėvas šeimoje, kur augo vienuolika vaikų; jis pavyzdingai vykdė karaliaus pareigas; buvo visiems teisingas, dėmesingas, kad būtų gerbiamos jo vasalų teisės ir jo karūnos teisės; jis buvo riteris, gebantis kautis už teisę. Šv. Liudvikas kovojo siekdamas, kad šventoji Jeruzalė būtų išplėšta iš netikinčiųjų rankų. Jis mirė būdamas karys palapinėje netoli Tuniso, antrojo savo kryžiaus žygio metu, 1270 metais.

Šv. Monika (332–387)

Šv. Monika gimė krikščionių šeimoje Alžyre. Baigiantis paauglystei, jos tėvai ištekino ją už žymiai už ją vyresnio pagonio vardu Patricijus. Monika sugebėjo laimėti jo meilę ir atvesti į tikėjimą. Jis priėmė krikštą likus metams iki mirties (371 m.). Šeimoje gimė trys vaikai. Žinoma Monikos meilė savo sūnui Augustinui. Kai šis nusigręžė nuo savo vaikystės tikėjimo, Monikos ašaros kaip tyli malda kilo į Dievą. Jos malda buvo išklausyta ir Augustino atsivertimas pripildė jo motiną begalinio džiaugsmo. Augustinas, su motina nuvykęs į Romą, nusprendė grįžti į Afriką, ir jie nuvyko į Ostijos uostą, ketindami sėsti į laivą. Šiame uoste sūnus ir motina vieno pokalbio metu pasijuto taip arti Dievo, taip nutolę nuo žemės, kad Monika trokšte troško mirti. Po penkių dienų ji susirgo ir netrukus mirė; jai buvo 55-eri metai.

Augustinas iš Hipono (354–430)

Šv.

Augustinas gimė 354 m. Šiaurės Afrikoje. Baigęs studijas tapo retorikos dėstytoju. Dar nepakrikštytas atvyko į Italiją. Tai buvo intensyvus tiesos ieškojimo ir kovos su kūno aistromis metas. Pagaliau Dievo malonė, motinos Monikos maldos ir ašaros pasiekė tikslą. Per 387 m. Velykas iš vyskupo Ambraziejaus rankų Augustinas priėmė krikštą. Įšventintas kunigu Hipone, vėliau tapo šio Afrikos miesto vyskupu. Čia praleido visą likusį gyvenimą (mirė 430), čia parašė ir pagrindinį savo veikalą, kuriam buvo skirta įveikti amžių tėkmę. Filosofas, teologas, sielų ganytojas ir gilus dvasininkas šv. Augustinas yra malonės ir meilės mokytojas.

Šv. Alfonsas Marija Liguoris (1696–1797)