Spausdinti

Įvadas C Advento 2

 

Liturginiai tekstai

Kaip ir praeitą sekmadienį, šiandien krikščionišką būvį irgi apšviečia Viešpaties dienos laukimas: „Štai ateina Viešpats“ (ĮP). Šis tikrumas krikščionį pripildo džiaugsmo (ĮP, KP), bet ypač jis padeda atrasti deramą nusistatymą dviejų pasaulių, kuriems jis priklauso, – laikinųjų savo įsipareigojimų pasaulio ir amžinojo gyvenimo, į kurį jis jau įžengė krikštu, – atžvilgiu. Nuolankiai į Kristų nukreiptame gyvenime nėra prieštaravimo. Tam, kuris stengiasi priimti Kristų (PM), gyventi Kristuje, sulig šv. Pauliui įprastu posakiu, „žemiški rūpesčiai“ neturi „sukliudyti pasitikti ateinantį Dievo Sūnų“ (PM). Gilioje bendrystėje su Viešpačiu, kurią pamaitina Komunijos priėmimas, tikintysis išmoks „žemės gėrybes išmintingai vartoti ir dangaus ilgėtis“ (KM). Tai, kas galėjo būti kliūtis, atsiskleis kaip šokynė.
Tačiau nereikia pasitenkinti žodžiais. Pirmieji Jėzaus mokiniai visų pirma buvo stoję mokytis į griežtą Jono Krikštytojo mokyklą, kuris juos pamokė, kokia kaina paruošiami savyje keliai Viešpačiui. Ir mes turime išgirsti tą patį kvietimą atsiversti, kad būtų atleistos nuodėmės (Evangelija).