Meditacija A 08 15 v.
Palaimintos įsčios
Kaipgi į tave kreiptis, Valdove? Kokiais žodžiais tave sveikinti? Kokiais gyrių vainikais puošti tavo šventą ir garbingą galvą, tave – gerumo teikėją, turtų davėją, žmonių giminės puošmeną, per tave tikrai palaimintos visos kūrinijos pasididžiavimą? Juk tavo dėka ji priėmė tą, kurio anksčiau savyje neturėjo, „atidengtu veidu“ (2 Kor 3, 18) ji regi tą, į kurį anksčiau negalėjo pažvelgti. Atverk, o Dievo Žodi, mano lėtą kalbėti burną! Įdėk į mano pravertas lūpas malonės kupiną žodį! Įkvėpk man Dvasios malonę, kurios dėka žvejai tampa iškalbingi, o beraščiai skelbia žmogų pranokstančią išmintį, idant ir aš, silpnabalsis, pajėgčiau apsakyti, – kad ir ne itin raiškiai, – tavo mieliausios motinos didybę!Juk ją nuo seniausių laikų iš anksto skyrė ir palankiai išrinko anapus laiko, kismo ir kęsmo tave pagimdęs Dievas ir Tėvas, idant ji įsčiose nešiotų tave – permaldavimą ir išgelbėjimą, teisingumą ir atpirkimą, gyvenimą, gimusį iš gyvenimo, šviesą – iš šviesos, tikrą Dievą – iš tikro Dievo, laikų pabaigoje priėmusį iš jos kūną. Jos gimdymas buvo įstabus, jos gimimas, pasauliui suteikęs išganymą, pranoko gimtį ir protą, o užmigimas – garbingas, iš tiesų šventas ir vertas visokio pašlovinimo.
Tėvas ją iš anksto paskyrė, pranašai per šventąją Dvasią išpranašavo, o šventinanti Dvasios galia ją aplankė, apvalė, pašventino ir tarsi palaistė. Tuomet tu, kuris esi „Tėvo apibrėžtis ir Žodis“, neapsibrėždamas apsigyvenai joje, šaukdamas žemą mūsų prigimtį į beribę nesuvokiamos savo dievystės aukštybę. Šią prigimtį priėmei iš šventosios mergelės skaisčiausio ir jokios kaltės nesutepto kraujo ir sudėjai protingos ir mąstančios sielos gaivinamą kūną, tapdamas tobulu žmogumi. Nesiliovei būti tobulas Dievas ir vienos prigimties su Tėvu, tačiau dėl nenusakomo savo gailestingumo prisiėmei mūsų silpnumą.
Šv. Jonas Damaskietis, † 754
Biografija