Spausdinti

Įvadas B C Eilinis 2

Liturginiai tekstai B; Liturginiai tekstai C

Šių Mišių pradžios malda, atliepdama įžangos priegiesmiui, šlovina visišką Dievo, „dangaus ir žemės Valdovo“ (PM), viešpatavimą. Be abejo, Dievui nereikia mūsų šlovinimo, ir vis dėlto tai jis mus įkvepia jam dėkoti: „Tavęs mūsų gyrius nepadaro aukštesnio, tačiau mums patiems jis yra išganingas“ (4 BDG).
Kitos dvi maldos, tiesiogiai susijusios su Eucharistijos šventimu, mums pateikia labai gilų mokymą apie šį slėpinį. Atnašų malda mums primena, kad Viešpaties vakarienė – šv. Mišios – yra „Kristaus aukos sudabartinimas“ ir „vykdomas atpirkimas“ (AM). Kaskart, kai švenčiame Mišias, vėl išgyvename Kristaus Velykas – jo Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą, tai, beje, išreiškia atliepas po duonos ir vyno konsekravimo. Komunijos malda patikslina, kad didžiausias Eucharistijos vaisius yra joje dalyvavusiųjų vienybė. Kristaus duona, kunigo sulaužyta ir padalinta broliams bei seserims, turi suvienyti krikščionis į vieną gyvąjį vienos meilės dvasios kūną (KM). Tai Dievas – Meilė – kelia vaišes (KP). Mūsų Dievo meilės sakramentas mums yra „vienybės ženklas ir meilės ryšys“ (šv. Augustinas).