Meditacija C Kristaus Apsireiškimas
Ieškokime Jėzaus, sekime žvaigžde
Elkimės kaip Išminčiai: ieškokime Jėzaus. Yra du būdai Jo ieškoti: ieškoti Jo, kai Jo nepažįstame, ir ieškoti Jo valios, kai Jį pažįstame. Jis traukia savo malone prie savęs visus žmones, nes Jis myli visus žmones. Jis nori išgelbėti visus žmones. Jis mirė už visus žmones. Jis liepia melstis už visus žmones. Jis nori, kad Jo Evangelija būtų skelbiama „visai kūrinijai“. Dažnai ši malonė spindi sieloje lyg žvaigždė naktyje: sekime ja, nepaisydami tamsos – ji nuves mus į Jeruzalę, tai yra į šventąją Bažnyčią, o šventoji Bažnyčia parodys mums Jėzų, jei mes Jo nepažįstame, Jėzaus valią, jei jos ieškome. Mes, turintys laimę gyventi mūsų švelnios Motinos – šventosios Bažnyčios glėbyje, būti karštai sūpuojami šios Kristaus Sužadėtinės rankose, pažįstame Jėzų, tačiau dažnai ieškome Jo valios: ji pasirodo mums tik kaip žvaigždė, dažnai slepiama debesų, tik kaip neryški prošvaistė.
Eikime į Jeruzalę, į Dievo Bažnyčią, pas kunigą, kuriam Bažnyčia Jėzaus vardu suteikė misiją vadovauti sieloms, misiją atskleisti, ko Dievas nori iš jų, misiją būti joms Dievo aiškintojais, pas kunigą, kuriam Bažnyčia Jėzaus vardu pasakė tai, ką Jėzus jai pačiai yra pasakęs: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16)! Eikime pas šį dvasios tėvą, kaip Išminčiai ėjo į Jeruzalę; išdėstykim jam, kaip tai padarė Išminčiai Rašto aiškintojams, visa, kas susiję su žvaigžde, su mūsų ieškojimais, su mūsų kelione, neaiškiai nujaučiama Dievo valia, nuspėjama, bet nežinoma, atskleiskime jam savo abejones, savo troškimus, visa tai, kas vyksta mūsų sieloje, savo vidinį gyvenimą, savo siekius; atverkime jam savo sielą, atskleiskime malonės veikimą joje kiek įmanoma tobuliau, idant gerai susipažinęs, jis galėtų gerai mus vesti. Juk išminčiai tiksliai nupasakojo aukštiesiems kunigams viską apie žvaigždę. Saugokimės nepaisyti šios žvaigždės, kuri pasirodo mūsų sielos danguje. Pasekime Išminčiais: žvaigždė jiems nepranešė nieko visiškai tikro, ji užtikrintai nerodė jiems kelio. Tai nesvarbu: ji pasirodė – panašu, kad iš Dievo; to pakanka, kad pamaldžios sielos leistųsi į ilgą kelionę, daug ieškotų, idant prisiderintų prie šios nujaustos Dievo valios.
Elkimės kaip Išminčiai: kai tik mūsų sielos horizonte pasirodo žvaigždė, kai tik mums atrodo, jog Dievas kažko nori iš mūsų, bėkime į Jeruzalę, į šventąją Bažnyčią, pas kunigą, atstovaujantį jai ir Jėzui, ir patikėkime jam visa, kas siejasi su žvaigžde, kurią mes tariamės matę. Darykime tai labai skubėdami, neatidėliokime, nedelskime, kai kalbama apie Mylimojo valią.
Pal. Šarlis de Fuko, † 1916