Spausdinti

Įvadas C Kristaus Krikštas

Praeitą sekmadienį šventę Jėzaus vaikystės Apsireiškimą, šiandien, minėdami Kristaus Krikštą, mes švenčiame Apsireiškimą, kuriuo pradedamas jo viešasis gyvenimas. Šitaip baigiasi Kalėdų laikas, kurio metu mes paskelbėme savo tikėjimą Jėzaus Kristaus dievyste ir mūsų sudievinimu Kristuje.
Šie du įsikūnijimo slėpinio aspektai aiškiai išryškėja Kristaus Krikšto metu. Jėzus iš Nazareto į Jordaną nusileidžia kartu su nusidėjėliais, bet kai jis išlipa iš upės, Dievas apreiškia jį esant jo mylimąjį Sūnų; o Šventoji Dvasia, plevendama virš jo, parodo, kad jis yra esmingiausiai pašvęstasis, Viešpaties Pateptasis – Kristus (ĮP). Jonas Krikštytojas gali paliudyti: „šitas yra Dievo Sūnus“ (KP). Bet Jonas taip pat gali pasakyti, kad jis yra tas, kuris „naikina pasaulio nuodėmę“ (plg. AM, Jn 1, 29). Iš tiesų, Jėzaus krikštas nėra vien tik jo dievystės apreiškimas, jis mums atskleidžia „naują Krikštą“ (DG lot.). Jėzus nužengia į vandenį, kad jį pašventintų. Kai Jėzus išlipa iš Jordano, „jis tam tikru būdu, pakeldamas su savimi, parneša paskendusį pasaulį“ (šv. Grigalius Nazianzietis). Nuo šiol tie, kurie atgims „iš vandens ir Šventosios Dvasios“, taps „įsūnytieji Dievo vaikai“ (PM, KM). Mes turime būti verti šio vardo „ištikimai klausydami vienatinio Dievo Sūnaus“ (KM).

Liturginiai tekstai