Įvadas BC Eilinis 5
Liturginio šventimo pradžioje iš karto atsiduriame priešais Dievą. Priegiesmis kviečia eiti pagarbinti „Viešpatį, kuris mus sutvėrė“. Tai į jį, „Sutvėrėją bekraščio pasaulio su laikų kaita ir daiktų įvairove“ (5 SDG), krypsta mūsų malda. Pradžioje ji galėjo kilti iš ganytojo lūpų, kurio tauta buvo prislėgta daugybės negandų, bet ji turi visuotinę vertę, nes kuo labiau mūsų laikų žmogus užvaldo pasaulį, tuo aiškiau jis suvokia savo trapumą (PM).
Dvi Aukos liturgijos maldos glaudžiai susieja atneštus ant altoriaus duonos ir vyno ženklus bei gauto sakramento vaisius. „Kaip valgis ir gėrimas palaiko mūsų trapią būtį“ (AM), taip Kristaus Kūnas ir Kraujas suteikia mums naujų jėgų. Kaip žmonės išreiškia savo draugystę susėsdami prie vieno stalo, taip ir tai, kad „dalijamės viena duona ir viena taure“, turi mus suvienyti Kristuje. Tačiau krikščioniška brolystė tikinčiųjų bendruomenę skatina ne užsidaryti savyje, o atsiverti kitiems, ir „džiugiai darbuotis pasaulio išganymui“ (KM).