Meditacija C 02 02
Panašus į brolius
Argi tam, kuris yra ir Viengimis Tėvo Žodis, ir žmogus, tad ir pirmgimis iš daugelio brolių, nedera ir nėra gražu sakyti dvejopą kalbą: tokią, kuri siekia aukštybių ribos, ir tokią, kuri nusileidžia žemyn ir nusižemina iki mūsų? Dera, jei jo noras ir tikslas iš tiesų buvo įtikinti žemės gyventojus, kad jis tikrai yra Dievas iš Dievo, tačiau dėl mūsų nusileido iki mūsų ir nepaniekino nusižeminimo masto. Nejaugi jis save kaltins neišmintingumu ir nepakankamu apdairumu ir, neatsisakęs tapti toks kaip mes, raus dėl žodžių, kurių tikrai nesigėdytų tas, kuris atitinka žmogiškumo matą.
Kam gi iš viso – galėčiau pasakyti, ir net labai pagrįstai – reikėjo nusileisti iki prigimties, kurios nešlovingo menkumo našta vargino ir slėgė iš Dievo kartą ir visiems laikams gimusį Dievą? Bet jeigu jam išties derėjo ir reikėjo atsisakyti mūsiškų kalbų, kad galėtų Dievybės grožį išsaugoti nepaliestą ir nesuteptą, ar ne juo labiau ir dar anksčiau jis turėjo atsisakyti susivienyti su kūnu ir kęsti tokį, jokio grožio neturintį pažeminimą? Tačiau nemanau, kad kieno nors beprotybė galėtų pažengti taip toli, kad nebūtų didžiai žavimasi Viengimiu, kuris dėl mūsų nesilaikė įsikibęs aukščiausios ir išskirtinės panašumo ir lygybės su Tėvu garbės, bet pasirinko patirti buvimo kūne niekybę, kartu su tokiai padėčiai derančiomis ir tinkamomis kalbomis ir žiūrėjo tik vieno, – kad mums gerai sektųsi būti be priekaišto, kad mūsų prigimtis grįžtų į savo prigimties pradžią ir, Dvasiai pašventinant, jame būtų atkurta naujam gyvenimui.
Juk Paulius paaiškina tapimo žmogumi priežastį, sakydamas, kad Dievo Žodžiui „rūpėjo ne angelai, bet Abraomo palikuonys, todėl turėjo tapti viskuo panašus į brolius, idant jų santykiuose su Dievu taptų gailestingas ir ištikimas aukščiausiasis kunigas“ (Žyd 2, 16–17). Ir dar: „Kadangi vaikai turėjo kraują ir kūną, ir jam taip pat reikėjo jų turėti, idant per mirtį atimtų galią iš to, kuris turi valdžią mirčiai, tai yra velnio“ (Žyd 2, 14).
Šv. Kirilas Aleksandrietis, † 444
Biografija