Gyvoji Duona - Kovo šventieji

Šv. Kazimieras gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III ir Austrijos princesės Elzbietos Habsburgaitės šeimoje. Vaikystėje gavo labai gerą išsilavinimą. Trylikametis Kazimieras buvo numatytas Vengrijos karaliaus sosto paveldėtoju, tačiau nesėkmingai susiklosčius karo žygiui grįžo į tėvynę tęsti mokslų ir talkinti tėvui įvairiuose valstybės reikaluose. Gyvendamas prabangiuose karaliaus rūmuose, kuriuose turėjo daug progų prasiblaškyti ir pramogauti, Kazimieras pasižymėjo nepaprastu tyrumu, neturto meile, darbštumu ir jautrumu vargšams. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės: rytą – šv. Mišios, dieną – darbas, vakare – ligonių lankymas, vargšų šelpimas. Intensyviai melsdavosi, ypač pamaldus buvo Švč. Sakramentui ir Dievo Motinai. Ypatingas savo gyvenimo taisykles šv. Kazimieras buvo suformulavęs taip: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti teisingumą ir tiesą“; „Nieko nėra garbingiau pasaulio vadovams, kaip tarnauti Kristui vargdienių ir bedalių asmenyje“; „Verčiau mirti, negu susitepti“. Šv. Kazimieras sirgo džiova. Atsisakęs siūlomo neskaistaus būdo pratęsti savo gyvenimą, mirė 1484 m. kovo 4 d. per Mišias, būdamas tik 25-erių metų. Šv. Kazimieras buvo kanonizuotas 1604 m. 1634 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė jį Lietuvos globėju; tuo pačiu metu jo kūnas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą ir čia iki šiol gerbiamas puošniausioje koplyčioje. 1948 m. Pijus XII paskyrė šv. Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju. Liturginiai tekstai 03 04

Šv. Perpetua ir Felicita

Vivija Perpetua buvo 22 metų patricija, neseniai ištekėjusi. Dar besirengianti krikštui ji buvo suimta. Moters širdis plyšo iš sielvarto dėl dar mažo vaikelio ir kentėjo dėl tėvo širdgėlos. Bet ji pasikrikštijo, ir Kristaus Dvasia apgaubė ją savo jėga. Felicita, irgi ištekėjusi, buvo vergė; ji buvo nėščia ir maldavo Viešpatį, kad greičiau pagimdytų ir galėtų mirti kartu su savo tikėjimo broliais ir seserimis. Dievas ją išklausė, ir Felicita pagimdė dukrelę. Drauge su kitais krikštui besirengiančiais katechumenais jos buvo įkalintos Kartaginoje už tai, kad pažeidė Romos imperatoriaus Septimijaus Severo įsakymą, draudusį kalbėtis religinėmis temomis. Atėjus nukankinimo metui, Perpetuą ir Felicitą nuvedė į amfiteatrą drauge su kitais krikščionimis. Jie buvo atiduoti sudraskyti plėšriesiems žvėrims. Pabaigoje jiems dar perpjovė gerkles. Tai įvyko 203 m. kovo 7 d.

Šv. Dievo Jonas (1495–1550)

Gimęs Portugalijoje, Jonas 40 metų gyveno labai įvairų gyvenimą: buvo piemeniu, kareiviu, elgeta, kalinių prižiūrėtoju Maroke, religinių knygų pardavėju Gibraltare. Vienas šv. Jono Aviliečio pamokslas nukreipė jį į tobulesnį gyvenimą. Tačiau dėl naujojo uolumo Jonas buvo palaikytas kvailiu ir uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Visa, ką jis patyrė ir iškentėjo, paskatino būti geru ir gailestingu varguoliams. 1540 m. Jonas apsistojo Grenadoje ir įkūrė ligoninę, kuri tapo naujos – Šventojo Dievo Jono medicinos brolių – vienuolijos pagrindu. Mirdamas jis sakė: „Tebeturiu tris priežastis krimstis: savo nedėkingumą Dievui; skurdą, kuriame palieku vargšus, ir skolas, kurių prisidariau, kad juos palaikyčiau.“ Šv. Dievo Jonas yra ligonių ir ligoninių globėjas.

Šv. Bonifacas (Brunonas) Kverfurtietis (974–1009)

Šv. Brunonas gimė Kverfurte (Saksonija) ir buvo išauklėtas Magdeburgo katedros mokykloje. 996 m. jis lydėjo imperatorių Otoną III į Italiją kaip kanauninkas ir iš paties šv. Romualdo gavo kamaldulių abitą ir Bonifaco vardą. Jis buvo paskirtas Merseburgo Vokietijoje vyskupu ir pasiųstas skelbti Evangelijos į Prūsiją ir Rusiją. Mirė nukankintas drauge su 18 palydovų vienoje kelionėje. Brunono vardas susijęs su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose: „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Šv. Pranciška Romietė (1384–1440)

Kilusi iš Romos, šv. Pranciška jauna ištekėjo ir 40 metų pavyzdingai atliko pareigas šeimoje, buvo nuolanki ir kantri patirdama sunkius išbandymus: vaikų mirtį, vyro ištrėmimą, nuosavybės konfiskavimą. Ji taip pat buvo itin dosni vargšams ir pasišventusi ligoniams, kurių tais karų ir epidemijų laikais buvo daug. Ilgai sirgdama ji patyrė regėjimus, ypač savo angelo sargo, kuriuos papasakojo savo nuodėmklausiui. 1433 m. ji įkūrė benediktinių oblačių bendruomenę, prie kurios prisidėjo 1436 m., po vyro mirties.

Šv. Patrikas (390–461)

Anglų-romanų kilmės šv. Patrikas šešiolikos metų buvo kaip belaisvis išvežtas į Airiją. Po šešerių metų jam pavyko pabėgti ir tapti kunigu. Apie 432 m. Patrikas konsekruotas vyskupu Galijoje ir sugrįžo į Airiją, kur įkūrė Bažnyčią pamokslaudamas, mokydamas, steigdamas bažnyčias, vienuolynus, mokyklas, atversdamas karalius ir bardus. Jis garsėjo herojiška drąsa, nusižeminimu ir gerumu. 461-aisiais – Patriko mirties metais – Airija jau krikščioniška, čia nėra nė vieno kankinio, pastatyta labai daug vienuolynų.

Šv. Kirilas Jeruzalietis (apie 313–380)

Gimęs apie 313 m. Jeruzalėje ar jos apylinkėse, šv. Kirilas nuo pat jaunystės įgijo gilų Šventojo Rašto pažinimą. Jis tapo kunigu, po to, apie 350 m., Jeruzalės vyskupu. Tačiau Cezarėjos arkivyskupas marijonas pasiekė, kad jis būtų pašalintas iš vyskupo sosto. Po vienuolikos metų tremties šv. Kirilas grįžo į Jeruzalę, kur įsipareigojo atkurti tai, kas sunaikinta, ir numalšinti schizmos sukeltas aistras. Šis narsus ganytojas mirė 380 m. Iš jo pamokslų mus pasiekė „Katechezės“, sakytos 348 m. Jose pateikiamas IV amžiaus religinio mokymo modelis bei tuometinės Jeruzalės Bažnyčios tikėjimo išpažinimas.

Šv. Juozapas

Visa, ką mes žinome apie šv. Juozapą, užrašyta pirmuose Evangelijos pagal Matą ir Luką skyriuose. Šv. Juozapas yra „teisus vyras“ iš Dovydo giminės, Mergelės Marijos sutuoktinis, „ištikimas ir išmintingas tarnas“, Šventosios Šeimos galva; jis su tėviška meile globojo Jėzų. Dievas „šventojo Juozapo ištikimai globai patikėjo žmonijos atpirkimo daigus“ ir Jis norėjo, kad šv. Juozapas toliau rūpintųsi Bažnyčia – Kristaus kūnu, kaip ir „su tėvišku atsidavimu tarnaudamas viengimiui Dievo Sūnui“. Kaip Marija, Jėzaus Motina, yra Bažnyčios Motina, taip ir Juozapas, Jėzaus globėjas, yra ir Bažnyčios globėjas. Liturginiai tekstai 03 19.

Šv. Turibijus Mongrovietis (1538–1606)

Šv. Turibijus gimė Leono provincijoje Ispanijoje. Tapęs teisės profesoriumi buvo paskirtas kaip pasaulietis vadovauti Grenados inkvizicijos teismui. 1580 m. Pilypas II jam patikėjo Limos vyskupiją Peru. Jis priėmė vyskupo šventimus ir išplaukė į Ameriką. Turibijus, bijojęs Dievo, o ne žmonių, uoliai naujino Bažnyčią Peru, ypač naikindamas piktnaudžiavimus ir papiktinimus dvasininkijoje ir gindamas vietinius gyventojus nuo ispanų kolonistų. Jis mirė nuo ligos vieno pastoracinio vizito metu. Visas jo gyvenimas – tai nuolatinė malda.

^ Top