Spausdinti

Vasario šventieji

 
5          Šv. Agota, mergelė, kankinė
8          Šv. Jeronimas Emilijanis, kunigas; šv. Juozapina Bachita, mergelė
10        Šv. Skolastika, mergelė
22        Šv. apaštalo Petro Sostas








Šv. Blažiejus

Apie šv. Blažiejų yra tikra tik tai, kad jis buvo vyskupas, praliejęs savo kraują dėl Kristaus. Jo kankinystės aprašyme šv. Blažiejus vaizduojamas kaip gydytojas, tapęs Sebastos Armėnijoje (dabar Sivas Turkijoje) vyskupu, persekiotas valdant Liucinijui (316 m.). Tas pasakojimas kupinas nuostabių dalykų, todėl šv. Blažiejus tapo labai populiarus tiek rytuose, tiek vakaruose ir užėmė išskirtinę vietą „Aukso legendoje“.






 Šv. Ansgaras (801–865)

Korbijos (Corbie), garsios frankų abatijos vienuolis, Ansgaras apie 823 m. buvo pasiųstas į Saksoniją į Naujosios Korbijos vienuolyną, kuris jam pasitarnavo kaip atramos punktas iš kurio rengė misijas į „Šiauriečių“ – Normanų kraštus, pirma į Daniją, po to į Švediją. Ansgaras vykdė šį nelengvą užmojį būdamas Hamburgo (811 m.), po to Bremeno vyskupu, ir popiežiaus legatu visoms Skandinavijos šalims. Galima sakyti jis buvo „apaštalas išore, vienuolis vidumi“. Nors jo veiklos rezultatai buvo menki, jis niekada nenuleido rankų. Ansgaras yra pavyzdys tiems, kurie sėja Dievo žodį nematydami sėkmės, tik iš tolo parengia ateitį; skausmingoje savo vienatvėje jie tikriausiu būdu pasodina Bažnyčios daigus, gyvenimu dalyvaudami išganomajame Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinyje. Ansgaras mirė 865 m. Bremene.
























Šv. Agota

Šv. Agota, gimusi Katanijoje (Catane) Sicilijoje, tepaliko tik savo vardą, susijusį su aukščiausio Kristaus paliudijimo atminimu. Šv. Agotos (kurios vardas graikiškai primena gerumą) kankinystė galėjo įvykti 251 m., vykstant Decijaus persekiojimams. Tuo laikotarpiu daug kas, ypač tarp valstybinius postus užimančiųjų, atsižadėdavo tikėjimo. Tuo labiau verta paminėti jaunus krikščionis, merginas ir vaikinus, kurie pagerbiami daugybėje kankinių gyvenimų aprašymų. Mergelės kultas, kilęs Sicilijoje, pasiekė Konstantinopolį ir Romą (Agota minima pirmoje Eucharistijos maldoje) bei išplito visuose Vakaruose. Bėgant amžiams, Katanijos gyventojai dažnai šaukdavosi šv. Agotos pagalbos ištikus nelaimėms, ypač išsiveržus Etnos ugnikalniui.























 Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai

Sekdami šv. Pranciškaus Ksavero pėdomis vienuoliai Jėzuitai ir Pranciškonai toliau skelbė Gerąją Naujieną Japonijoje, ir krikščionybė giliai įsišaknijo toje šalyje. Tačiau 16 a. pabaigoje Japonijoje vyko reikšmingi politiniai pokyčiai. Politinė valdžia siekė suvienyti šalį ir apriboti įtaką iš užsienio. Krikščionybė buvo palaikyta atvežtine svetimybe. 1587 m. misionieriai ištremiami, krikščionybė uždraudžiama. Krikščionys pereina į pogrindį. Po dešimties metų kyla dar žiauresnis persekiojimas. 1597 m. vasarį suimami 26 krikščionys: tai misionieriai europiečiai – jėzuitai ir pranciškonai, bet taip pat ir vienuoliai japonai – Paulius Mikis, 1586 m. įstojęs į Jėzaus Draugiją pirmasis jėzuitas japonas, su užsidegimu skelbęs Evangeliją; sulaikyta ir 17 krikščionių japonų pasauliečių: tai katechetai, vertėjai, du gydytojai ir net vaikai: vienuolikametis Liudvikas ir trylikametis Andriejus. Žiauriai kankinami, jie giesme liudijo Kristų. Mirė nukryžiuoti ant kalvos esančios netoli Nagasakio miesto.























Šv. Jeronimas Emilijanis

Jeronimas Emilijanis gimė Venecijos patricijų šeimoje. Iš pradžių jis pasirinko kareivio karjerą ir gyveno gana palaidą gyvenimą. Būdamas 25 metų pateko į nelaisvę. Kalinamas jis atsigręžė į Viešpatį ir nusprendė pasišvęsti tarnystei vargingiausiems. 1528 m. Venecijoje siautęs maras Jeronimui suteikė progą herojiškai dovanoti save kenčiantiems Jėzaus Kristaus nariams. Nuo tol jis ėjo pagelbėti bet kokio vargo slegiamiems, bet su ypatinga meile jis rūpinosi našlaičiais. Kaip tėvas ir globėjas jis juos suburdavo namuose, kur jie mokydavosi amato ir gaudavo solidų katechetinį ugdymą. Šitaip susikūrė Vargšų tarnų draugija, kuri tapo Regulinių Somaskos dvasininkų kongregacija; Somaskos mieste netoli Bergamo buvo šios kongregacijos centras. Ten 1537 m. Jeronimas mirė nuo maro.




























Šv. Skolastika

Šv. Benedikto sesuo šv. Skolastika tapo vienuole Monte Kasino apylinkėse; dvasinio gyvenimo kelyje jai vadovavo jos brolis. Šv. Grigalius Didysis savo „Dialoguose“ pasakoja, kad paskutinio susitikimo su broliu metu ji išmeldė staiga kilusią audrą, kuri sutrukdė Benediktui sugrįžti į savo vienuolyną ir jiems leido pratęsti dvasinį pokalbį per visą naktį. Po trijų dienų šv. Benediktas regėjo savo sesers sielą balandės pavidalu kylančią į dangų. Be šių paminėjimų, pakanka įsivaizduoti Skolastiką jos epochoje (ji mirė 547 m.) ir tose romėnų žemėse, kurias viena po kitos siaubė gotų ir bizantiečių kariuomenės, kur miestai ir miesteliai buvo nuolat griaunami keičiantis valdovams, kad suvoktume Skolastiką kaip sunkių laikų šventąją, tvirtą asmenybę, pajėgusią išsaugoti ramybę ir blaivų protą užgriuvus nelaimėms, nes jos viltis buvo įsišaknijusi aukščiau nei praeinantis pasaulis. Šv. Benediktas ir Skolastika mus moko, jog nebūtina turėti užtikrintą rytojų, kad galėtum statyti šiandien.


























Lurdo Švč. M. Marija

Pasirodydama Bernadetai XIX a. viduryje (1858 m.), kai visur viešpatavo netikėjimas ir materializmas, Nekaltai Pradėtoji Mergelė norėjo, kad Lurdas taptų evangeliniu ženklu. Netrukus po Apsireiškimo ten ėmė plūsti visi, kurie ieškojo atleidimo, sielos ir kūno pagydymo: varguoliai ėjo išgirsti Gerąją Naujieną. Nuo tada žiniasklaidos priemonių išsivystymo dėka Masabielio grota tapo ypatinga visų tautų krikščionių susirinkimo vieta, kur jie patiria brolišką meilę ir vienybę Eucharistijoje. Marija, kurioje Bažnyčia atpažįsta šventojo miesto įvaizdį, šitaip yra pagerbiama Lurde milžiniškos minios, vaizduojančios būsimąją dangaus Jeruzalę.
































Šv. Kirilas ir Metodijus

Konstantinas ir Metodijus gimė apie 825 m. Tesalonikuose. Po studijų Konstantinopolyje patriarchas Potijus juos pasiuntė į Moraviją, kur jie labai sėkmingai apaštalavo, išvertė Bibliją ir šventė liturgiją slavų kalba. Tačiau lotyniškų apeigų vokiečių misionieriai juos apskundė popiežiui Mikalojui I ir teko vykti į Romą teisintis (868 m.). Romoje, šv. Bonifaco ir Alekso prie Aventino bažnyčioje, Konstantinas davė vienuolystės įžadus priimdamas Kirilo vardą; po kiek laiko jis mirė. Metodijus buvo įšventintas Sirmijumo (dabar Serbijoje) arkivyskupu ir kaip popiežiaus legatas pasiųstas evangelizuoti visų slavų tautų. Jam vėl teko patirti vokiečių vyskupų atšiaurumą, bet jo apaštalavimas buvo labai sėkmingas. Jam mirus Velehrade (Čekija) 885 m., jo laidotuvių pamaldose skambėjo lotynų, graikų ir slavų kalbos. Abu brolius, gerbiamus kaip slavų apaštalus, Jonas Paulius II 1980 m. paskelbė Europos globėjais.

























Septyni šventieji Servitų ordino steigėjai

XIII a. gyvenę septyni broliai, jauni prekeiviai vilna florentiečiai, buvo Švč. Mergelės Marijos brolijos nariai. Matydami savo tautiečių sumaterialėjimą ir palaidą gyvenimo būdą, jie pasitraukė į Senarijo kalną, esantį aštuoniolika kilometrų nuo Florencijos, kad gyventų neturte ir atgailautų pagal šv. Augustino regulą, atsidėtų kontempliacijai drauge su Mergele Marija – evangelinio gyvenimo ir dalyvavimo Kristaus slėpinyje sektinu pavyzdžiu. Septyni broliai taip pat darbavosi siekdami sutaikyti savo pernelyg dažnai susipriešinusius tėvynainius. Toks šventumo siekimo idealas patraukė daugelį ir nuo XIII a. vidurio Marijos Servitų ordinas suklestėjo Toskanoje. Vienas iš septynių brolių Bonfilijas Monaldis tapo generaliniu vyresniuoju, o Aleksis mirė paskutinis, perkopęs šimtą metų 1310 m. vasario 12 d., kaip liudija tradicija.






























Šv. Petras Damijonas

Šv. Petras Damijonas gimė Ravenoje 1007 m. Apie 1035 m. tapo atsiskyrėliu kamalduliu Fonte Avelane; vėliau – šio vienuolyno prioras, laikomas pagrindiniu jo įkūrėju. 1055 m. popiežiaus atšaukiamas iš vienuolyno, kad padėtų reformuoti Bažnyčią, kurios gyvenimą apsunkino daugybė piktnaudžiavimų. Švento ir labai griežto gyvenimo pavyzdžiu, savo raštais ir visa veikla Petras Damijonas buvo didelė paspirtis popiežiams reformuotojams, labai juo pasitikėjusiems. 1057 m. pakeltas kardinolu ir iki pat mirties buvo popiežiaus legatu Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Savo veikaluose šv. Petras Damijonas bibliniais vaizdais perteikė du savo troškimus – tarnauti Bažnyčiai ir  išlikti vienuoliu. Jis turėjo ir šv. Jeronimo įkarščio, ir šv. Grigaliaus romumo. Šv. Petras Damijonas yra Bažnyčios mokytojas. Mirė 1072m.


























 

Šv. Polikarpas

Šv. Jono evangelisto dėka atsivertęs apie 80 m. Polikarpas tapo Smirnos vyskupu apie 96 m. Jis ir Ignotas Antiochietis yra tarsi jungtis tarp apaštalų ir vėlesnių krikščionių Mažojoje Azijoje kartų. 155 m. vasario 23 d. šis paskutinis apaštalų epochos liudytojas užlipo ant sukrauto laužo Smirnos amfiteatro viduryje susirinkusios tautos akyse. Smirnos krikščionių paliktame pasakojime apie jų vyskupo mirtį spindi šv. Jonui būdinga giedra, švelnumas. Prokonsului verčiant Polikarpą išsižadėti Kristaus, jis atsakė: „Štai jau aštuoniasdešimt šešeri metai, kaip aš Jam tarnauju, ir Jis niekada man nepadarė nieko bloga. Kodėl gi turėčiau piktžodžiauti prieš savo Karalių ir Išganytoją?“ Pririštas prie laužo stulpo, jis šitaip meldėsi: „Visos kūrinijos Dieve, aš šlovinu Tave, kad palaikei mane vertu šios dienos ir valandos, vertu būti priskaičiuotam prie kankinių, gerti iš tavo Pateptojo – Kristaus taurės, idant prisikelčiau amžinajam sielos ir kūno gyvenimui Šventosios Dvasios negendamybėje.“