Spausdinti

Įvadas C Adventas


Žodžiai Adventas, Kalėdos, Apsireiškimas (lot. Adventus, Nativitas, Epiphania) turėjo daugmaž tą pačią prasmę laikotarpiu, kai Advento laikas Vakaruose prisijungė prie Viešpaties Gimimo ir Viešpaties Apsireiškimo iškilmių (VI a.). Šiais trimis žodžiais buvo vadinamas valdovo atvykimas ar jo iškilmingas įžengimas į miestą. Su Adventu mes pradedame liturginį šešių savaičių laikotarpį, kuomet švenčiamas Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimas. Tačiau, nors Kalėdų laiku mes kontempliuosime įsikūnijusio Žodžio, Dievo, tapusio žmogumi, gimimą ir žmogaus Jėzaus kaip Dievo Apsireiškimą, keturių Advento savaičių tikslas yra paskatinti mus žvelgti ir į ateitį laukiant garbingo jo atėjimo, vienijantis su mesijinių laikų viltimi, kuri užliejo širdis, kai pasigirdo Jono Krikštytojo balsas. Taip mes rengiamės su gyvesniu tikėjimu paminėti Kristaus atėjimą pas žmones – jo gimimą Betliejuje.
Skaitiniai, maldos ir giesmės pabrėžia dvejopą Advento laiko pobūdį, leidžiantį darniai sujungti liturginį ciklą. Pirmoje Advento dalyje (nuo 1 sekmadienio iki gruodžio 16 d.), ypatingai jos pradžioje, švenčiamas būsimas antrasis Kristaus atėjimas. Todėl ji pratęsia eilinio laiko, kurio kulminacija yra Kristaus – Visatos Valdovo iškilmė, pabaigą. Paskutinės aštuonios Advento dienos labiau nukreiptos pasirengimui Kalėdoms ir Advento perėjimas į Kalėdų laiką per gruodžio 24 d. vakaro Mišias yra beveik nepastebimas.
Dviejose šio laiko dėkojimo giesmėse glūdi visos Advento liturgijos sintezė. Pirmojoje dėkojama už tai, kad Viešpats „pirmą kartą atėjo nuolankiai žmogaus kūną priėmęs“ ir skelbiama, kad jis „antrą kartą ateis garbingas ir didingas“, o antrojoje, kalbamoje nuo gruodžio 17 iki 24 d., minimi pranašai, Mergelė Marija ir Jonas Krikštytojas, kad mus parengtų „jau dabar džiugiai įžengti į jo Gimimo slėpinį“.