Spausdinti

Balandžio šventieji


2           Šv. Pranciškus Paulietis, atsiskyrėlis

5           Šv. Vincentas Fereras, kunigas
7           Šv. Jonas Salietis, kunigas
23         Šv. Jurgis, kankinys
25         Šv. Morkus, evangelistas
30         Šv. Pijus V, popiežius
 
 
 
 





 


Šv. Pranciškus Paulietis

Paolos apylinkėse Kalabrijoje (Italija), kur jis gimė 1416 m., Pranciškus galėjo sutikti vienuolius šv. Benedikto sūnus, pranciškonus ar dominikonus bei daug atsiskyrėlių eremitų, kurie tęsė Dykumos tėvų tradiciją. Tad jo artimieji nesistebėjo, kai sulaukęs 14 metų Pranciškus nusprendė pasitraukti nuo pasaulio šurmulio ir gyventi grotoje ant jūros kranto, po to dar mažiau lankomoje vietoje. Jis uoliai atgailavo ir meldėsi. Greitai pasklido garsas apie jo šventumą. Minios žmonių plūdo pas Dievo žmogų; buvo pasakojama apie jo padarytus stebuklus. Apie 1450 m. prie jo ėmė burtis mokiniai. Gimė nauja vienuolių šeima, vėliau tapusi Minimų ordinu (1482 m.). Popiežius Sikstas IV pasiuntė Pranciškų kaip legatą pas Prancūzijos karalių Liudviką XI (1482 m.). Pranciškus apsistojo Plesi le Tūr (Plessis les Tours) vietovėje, kur gyveno karalius; atsiskyrėliai vėl rinkosi pas Pranciškų mokytis vienuolystės. Jis mirė jų apsuptas Didįjį penktadienį, 1507 m. balandžio 2 dieną.





















 

Šv. Izidorius

Izidorius gimė apie 560–570 m. Kartaginoje, Ispanijoje. Du jo broliai Leandras bei Fulgencijus ir sesuo Florentina irgi tapo šventaisiais. Vyriausiasis Leandras tapo Sevilijos vyskupu apie 580 m. Jis ugdė savo jaunesnį brolį Izidorių, kuris po jo mirties tapo Sevilijos vyskupu. Naujasis ganytojas Izidorius tęsė Ispanijos Bažnyčios vizigotų karalystėje organizavimo darbą. Jis sušaukė daugelį sinodų ir garsųjį IV Toledo bažnytinį susirinkimą (633 m.). Per 35-erius savo vyskupystės metus jis skatino vienuolių gyvenimą, papildė mozarabiškąją liturgiją ir uoliai darbavosi ugdydamas krikščionių tautą, ypač įsteigęs kolegiją, kur pats norėjo dėstyti – tais laikais tai buvo naujoviška veikla, galinti iš dalies paaiškinti, kodėl Izidorius ėmėsi rašyti. Jo veikalai yra tarsi to meto žmogaus žinių visumos surašymas (Šv. Raštas, teologija, istorija, geografija, astronomija ir gramatika). Visais viduramžiais mokytasi iš jo. Izidorius mirė Sevilijoje 636 m., bet jo kūnas ilsisi Leone nuo XI a. Benediktas XIV paskelbė jį Bažnyčios mokytoju.

























 

Šv. Vincentas Fereras

Vincentas gimė 1350 m. Valensijoje (Ispanija). Septyniolikmetis įstojo į dominikonų vienuolyną savo mieste, kur jis mokė ir pamokslavo iki 1390 m. Po to kaip pamokslininkas lankėsi pas popiežių Avinjone, vėliau – Lombardijoje, Pjemonte, Šveicarijoje ir Savojoje. 1408 m. sugrįžo į Valensiją, bet po kelerių metų vėl išvyko į Prancūziją ir apkeliavo visą šalį. Mirė Bretanėje 1419 m. gavėnios pabaigoje. Jis – gabus pamokslininkas, skatino atgailauti, darė stebuklus ir atvertė tūkstančius žmonių. Tarsi dyglį širdyje jis nešiojosi skausmą dėl nesibaigiančio karo tarp anglų ir prancūzų, ir ypač dėl Vakarų Bažnyčios skilimo. Vincentas čia matė laikų pabaigos ženklus, todėl visu uolumu siekė atkurti taiką ir panaikinti skilimą.

























 

Šv. Jonas Krikštytojas Salietis

1679 m. Jonas Krikštytojas, būdamas jaunas, 28-erių metų kanauninkas, savo gimtajame mieste Reimse (Prancūzija) atidarė mokyklą vargšų vaikams. Prancūzijoje jis buvo pirmasis nusprendęs suteikti liaudies vaikams pritaikytą originalų mokymą, o ne paprasčiausiai kopijuoti humanitarinius graikų ir romėnų mokslus. Pamažu jis įkūrė daugiau mokyklų Paryžiuje (1688 m.), Ruane (1705 m.) ir kituose miestuose. Tokiam darbui reikėjo tinkamai parengtų mokytojų. Jonas, atsižadėjęs visų savo turtų, nepaisydamas daugelio kliūčių, ėmėsi kurti bendriją. Taip radosi Krikščioniškų mokyklų broliai (1684 m.). Įkūrėjas stengėsi gyventi vis didesniame neturte, atgailaudamas ir melsdamasis, ugdydamasis kantrybę ir kilnią meilę. Sunkiausias jo gyvenimo kryžius, kurį jis nešė daugelį metų, buvo dėl santykių su broliais, kurie jį ne sykį apšmeižė ir išdavė. Jis viską pakentė tylėdamas, kaip kankinamas Jėzus. Jonas Krikštytojas Salietis mirė Didįjį penktadienį, 1719 m. balandžio 7 dieną.





















 

Šv. Stanislovas

Stanislovas gimė Ščepanove (Szczepanow) prie Krokuvos apie 1030 m. Po studijų Lenkijoje, po to Paryžiuje arba Lježe (Belgija) jis tapo kanauninku Krokuvoje. 1072 m., atsiliepdamas į dvasininkų, karaliaus Boleslovo II ir liaudies pageidavimą, popiežius Aleksandras II paskyrė jį Krokuvos vyskupu. Stanislovas, maldos ir apsimarinimo žmogus, ėmėsi ryžtingų pastangų sukrikščioninti savo liaudį ir reformuoti dvasininkiją. Pradžioje vyskupas ir karalius sklandžiai bendradarbiavo, tačiau per Boleslovo karo žygį prieš Rusią, pasibaigusį Kijevo užėmimu, tarp jų įsiplieskė konfliktas. Dėl ko kilo šis konfliktas, lieka neaišku, bet vyskupas nubaudė karalių ekskomunika, o šis reagavo liepdamas nužudyti Stanislovą (1079 m.).





















 



Šv. Martynas I (mirė 656)

Šv. Martynas buvo kilęs iš Todžio miesto Umbrijoje, Italijoje, gyveno Romoje. Būdamas diakonu kiek laiko buvo popiežiaus pasiuntiniu Konstantinopolyje. 649 metais išrinktas popiežiumi. Tais laikais hierarchus tvirtindavo imperatorius. Konstantas II atsisakė tvirtinti Martyną I, nes skyrėsi jų nuomonės dėl Jėzaus Kristaus dieviškosios ir žmoniškosios prigimties. Imperatorius laikėsi monoteletizmo (nuomonės, kad Jėzus turėjo tik vieną valią), su kuriuo kovojo Martynas I. Nepaisydamas imperatoriaus valios popiežius Martynas I susikvietė į Lateraną 105 vyskupus ir pasmerkė monoteletizmą. Imperatorius paliepė vietininkui suimti Martyną I, bet, pasak legendos, vietininkas apako. Vis dėlto 653 metais sunkiai sergantis Martynas I suimtas ir nuteistas kaip eretikas, viešai nuplaktas ir ištremtas į Krymą. 656 metais mirė. Greitai paskelbtas kankiniu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Šv. Anzelmas Kenterberietis (1033–1109)

Gimė Aostoje, Monblano papėdėje, turtingoje lombardiečių šeimoje. Motina buvo labai religinga, o tėvas – pasaulietiškų pramogų mėgėjas. Saugodama sūnų nuo tėvo įtakos motina atidavė jį auklėti benediktinams. Mirus motinai Anzelmas pasekė tėvo pėdomis – keliavo po pasaulį ieškodamas pramogų. Jų persisotinęs, sulaukęs 27-erių įstojo į Beko benediktinų vienuolyną. 10 metų studijavo Augustino darbus. Buvo gabus mokslui, sparčiai žengė ir dvasinio tobulėjimo keliu, išrinktas vienuolyno vyresniuoju, vėliau abatu. Žavėjo įtaigiu žodžiu, pagarbiu bendravimu su ganomaisiais. 1093 m. paskirtas Kenterberio vyskupu. Reformavo vienuolynus, rūpinosi kunigų dora, rašė teologijos traktatus. Šv. Anzelmas įrodė, kad protas gali taikiai sugyventi su tikėjimu. Šv. Anzelmas laikomas vienu didžiausių teologu, šv. Tomo Akviniečio pirmtaku, scholastikos pagrindėju. Jo frazė „Tikėjimas ieško supratimo“ tapo visos scholastikos devizu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Šv. Jurgis (mirė apie 300)

Žinių apie šį šventąjį, antrąjį Lietuvos globėją, ir jo kankinystę išlikę nedaug. Seniausias – 954 metais rašytas šventojo gyvenimo aprašymas, apipintas legendomis. Jurgio tėvas buvo persas, motina – iš Kapadokijos. Jurgis buvo sumanus karys, Diokleciano laikais jau užsitarnavo tribūno laipsnį. Prasidėjus krikščionių persekiojimui išdalijo savo turtą vargšams. Už atsisakymą atnašauti stabui žiauriai nukankintas. Ant jo kapo Palestinoje pastatytą bažnyčią maldininkai lanko nuo IV a. Tai Apvaizdos paslaptis, kodėl kai kuriems jos išrinktiesiems po mirties patikėta misija, pralenkianti jų gyvenimo paliktą atminimą. Šventojo kultas paplito anksti, riteriai, miestai ir šalys rinkosi jį savo globėju. Gruzijos net pavadinimas kilęs iš šio šventojo vardo. Jurgis laikomas arklių ir apskritai gyvulių globėju nuo visų ligų. Šv. Jurgis dažniausiai vaizduojamas kaip raitas kariūnas, perveriąs ietimi slibiną. Pasak legendos, jis išgelbėjo Viritos miesto gyventojus nuo ežere gyvenusios pabaisos. Šis žygdarbis tapo pergalės prieš blogį simboliu.

 

 

 

 

 

 

 

 

Šv. Vaitiekus (Adalbertas) (956–apie 997)

Aristokratas, Vokietijos karaliaus Henriko I ir Čekijos kunigaikščių giminaitis. Vaikystėje sunkiai susirgo, ir tėvai davė pažadą: jei vaikas pasveiks, tarnaus Dievui. Taigi berniukas buvo patikėtas Magdeburgo vyskupo Adalberto (vėliau tapusio šventuoju) globai (jo garbei ir pasirinko šį vardą). 981 m., mirus šv. Adalbertui, jaunuolis grįžo į gimtinę, į Prahą. Tapo diakonu, kunigu, o 983 m. – pirmuoju Prahos vyskupu. Tačiau po kelerių metų turėjo palikti Prahą ir įstojo į benediktinus, apie 990 m. davė amžinuosius įžadus. 996 m. Romoje susipažino su Otonu III ir Brunonu Bonifacu. 997 metais iškeliavo į misiją pas pagonis Pomeranijos prūsus, čia ir žuvo. Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Prūsijos globėjas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šv. Fidelis Sigmaringietis (1577–1622)

Tikrasis šventojo vardas – Markas Rėjus (arba Rojus). Gimė Sigmaringene, Prūsijoje, studijavo teisę Fribūre. Lankydavo vargšus ir padėdavo sprendžiant jų bylas, tad buvo pramintas „vargšų advokatu“. Vėliau dirbo advokatu Elzase, 1612 m. tapo kapucinu ir pasirinko Fidelio vardą. Su misionieriais išsiųstas į Šveicariją, skatino atsiversti į katalikybę protestantus. Spinduliavo artimo meile ir intensyviai melsdavosi. Kartą po pamokslo jį užpuolė būrys ginkluotų fanatikų ir mirtinai sumušė. Šv. Fidelis – pirmasis kapucinų ordino kankinys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Šv. Petras Šanelis (1803–1841)

Gimė Prancūzijoje, valstiečių šeimoje. 1827 m. tapo kunigu, dirbo seminarijos dėstytoju. 1836 m. įstojo į Marijos ordiną, brandinusį idėjas apie misijas. Kelerius metus sėkmingai apaštalavo Okeanijoje, Futunos saloje. Čia gydė ligonius, bendravo su jaunimu. Patraukė į krikščionybę vieno čiabuvio sūnų, todėl buvo užmuštas. Petras Šanelis beatifikuotas 1889 m. lapkričio 17 d., popiežiaus Pijaus XII kanonizuotas 1954 m. ir paskelbtas Okeanijos šventuoju globėju.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis (1673–1716)

1700 m. tapo kunigu ir savo kunigišką gyvenimą paskyrė krikščionybei Prancūzijos vakaruose atgaivinti, pamokslaudamas liaudies misijose. Neeilinis apaštalas savo tiesioginiu žodžiu paskatino daugelio grįžimą prie Dievo. Tačiau jam nepavyko išvengti priešiškumo ir šmeižtų. Būdamas didžiai pamaldus Mergelei Marijai, jis įsteigė Marijos draugijos misionierių kongregaciją (montfortiečius) ir Išminties dukterų kongregaciją, kurios tęsia jo veiklą ir plačiai skleidžia jo „Traktatą apie maldingą Švč. Mergelės garbinimą“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šventoji Kotryna Sienietė

Kotryna Sienietė, Bažnyčios mokytoja, Europos globėja, gerai žinoma dėl istorinio vaidmens, kurį atliko Italijoje ir visoje Europoje sunkiais XIV amžiaus vidurio laikais. Ji įtikino popiežių sugrįžti iš Avinjono į savo sostą Romoje, prie šv. apaštalo Petro kapo. Kotryna Sienietė buvo nenuilstanti supriešintos visuomenės ir kariaujančios Europos taikintoja, Bažnyčios gynėja ir reformų šalininkė. Europos valdovams ji priminė, kad krikščioniškomis vertybėmis besiremiančioje visuomenėje nesutarimus įmanoma išspręsti ir išmintimi, o ne ginklu.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 


 

 

 

 


Šv. Pijus V (1504–1572)

Tikrasis vardas – Michele Ghislieri. Gimė Italijoje, Pjemonte, labai neturtingoje šeimoje. 1521 m. tapo dominikonu, studijavo teologiją Bolonėje, Genujoje, tapo kunigus, dėstytoju, inkvizitoriumi. Uolus, sumanus, įtaigus ganytojas. Po konflikto su popiežiumi paskirtas vyskupu į Mondovi, kur daug protestantų grąžino į katalikybę. 1566 m. išrenkamas popiežiumi. Per šešerius metus iš esmės pertvarkė Bažnyčią, jo iniciatyva parengtas, paskelbtas ir į daugybę kalbų išverstas naujas katekizmas, brevijorius, mišiolas. Statydino bažnyčias, seminarijas, mokyklas, ligonines, prieglaudas. Karštai mylėjo Bažnyčią ir Mergelę Mariją, skatino kalbėti Rožinį. Šventuoju paskelbtas 1712 m..