Spausdinti

Įvadas C Šeštinės


Kristaus žengimas į dangų

Liturginiai tekstai


Kristaus Žengimas į dangų yra glaudžiai susijęs su jo Prisikėlimu, kaip pabrėžia šv. Morkaus (B metai) ir šv. Luko (C metai) Evangelijos. Neprisirišant prie įvykių chronologijos jose siekiama Jėzaus grįžimą pas Tėvą susieti su velykiniu įvykiu ir pristatyti prisikėlimą bei dangun žengimą kaip vieną judesį, kuriuo Viešpats iškyla į garbę.
Tačiau Kristaus Žengimo į dangų iškilme švenčiamas ne tik įvykis, bet ir Velykų išsipildymo visame Kristaus Kūne, galvoje ir nariuose, slėpinys. Šią dieną Kristus „prisiimtą mūsų trapią būtį iškėlė į Dievo garbingąją dešinę“ (I EM), jis „pakilo į dangų, kad mus padarytų savo dievystės dalininkais“ (2 DG). Liturgija be paliovos tai kartoja žodžiais, išreiškiančiais tai džiūgavimą ir dėkojimą (PM), tai nusižeminimą ir dangaus troškimą (AM, KM). Šlovės slėpinys, įžengimas į dangų, Kristui nėra pabėgimas nuo mūsų žmogiško būvio (1 DG): Jėzus saviškiams pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos (KP). Ir dangaus kontempliavimas krikščionims neturi būti pabėgimas: juk, kad Viešpats sugrįš (ĮP) angelai apaštalams primena tam, kad juos grąžintų prie jų pareigų, prie gautos misijos liudyti visa tai, ką jie matė.