Spausdinti

Įvadas BC Eilinis 12


Liturginiai tekstai B

Liturginiai tekstai C

Susirinkimo pradžioje kreipiamės į Viešpatį malda, kurios pagrindinė mintis kartosis per visą Eucharistijos šventimą. Prašome, kad „visuomet jo išganingai bijotume ir jį kuo nuoširdžiausiai mylėtume“ (PM). Nuo Dievo žvilgsnio savo gyvenimo negalime paslėpti. Tikinčiajam garbė tai žinoti, semtis iš to džiaugsmo ir saugumo, su pagarba ir meile dirbti šio žvilgsnio lydimam. Meilė ir pagarba – su tokia nuostata dera būti Dievo akivaizdoje. Sekdamas Moze, Eliju, Izaiju ir visais Senojo Testamento pranašais, žmogus gali kontempliuoti visų Švenčiausiąjį tik drebėdamas. Bet visų Švenčiausiasis yra ir meilės Dievas, Gelbėtojas, „savo tautos išganinga tvirtovė“ (ĮP), jis „visiems duoda peno“ (KP 1), jis gyveno tarp žmonių kaip „Gerasis Ganytojas, už avis guldantis savo gyvybę“ (KP 2). Tad dera, kad mes, atsiliepdami į jo meilę, „keltume į jį savo širdis“ (AM). Ši Dievo meilė, kupina nuolankumo ir pagarbos, nėra paviršutiniškas jausmas. Ji turi būti tarsi maitinanti žemė, kad „įsišak­niję ir įsitvirtinę meilėje“ (Ef 3, 17) kuo nuoširdžiausiai jį mylėtume. Toks meilės tvirtumas negali kilti iš mūsų. Todėl meldžiame Viešpatį suteikti tvirtumo mūsų meilei ir nuolat ją atnaujinti per Eucharistiją.