Spausdinti

Įvadas BC Eilinis 26

 

Liturginiai tekstai B

Liturginiai tekstai C

 

Šio sekmadienio liturgijoje suspindi atleidžiančio Dievo paveikslas. Mūsų žvilgsnis krypsta tai į Dievą Tėvą, kuris „mums yra gailestingas“ (ĮP), tai į Kristų, kuris parodė mums Meilę „už mus paguldydamas savo gyvybę“ (KP 2).
Pradžios malda visada traukia dėmesį tų, kurie trokšta giliau įsiskverbti į gyvojo Dievo slėpinį kaip atsivertusieji, žinantys, kokiais keliais dėl jų ėjo atperkančioji meilė. Šioje maldoje girdėti aidas Senojo Testamento, pagal kurį „Dievas yra gailestingas visiems, nes jis visa gali“ (Išm 11, 23), „jis pasigaili visų, nes jie yra jo, kuris myli visa, kas gyva“ (Išm 11, 26). Tačiau Bažnyčia priduria, jog „Dievas pasigailėdamas ir atleisdamas labiausiai parodo savo visagalybę“ (PM). Tuomet suprantame, kad Jėzus pasirodė ypač kaip nusidėjėlių draugas, kaip tas, kuris eina ieškoti paklydusios avies ir atleidžia nuodėmes.
Išpažįstame Meilės visagalybę (KM), kai švęsdami Eucharistiją skelbiame Kristaus mirtį ir dalyvaujame jo aukoje. Tačiau taip įsipareigojame jį sekti, būti pasaulyje Dievo atleidimo ženklu. Jei Dievo garbė – tai pasigailėti, o Kristaus garbė – tai atiduoti savo gyvybę, tuomet žmogaus didybė yra sugebėti atleisti.