Įvadas BC Eilinis 29
Šiandienos įžangos priegiesmis – tai žmogaus, besigrumiančio su žiauriu priešu, šauksmas, kylantis į Dievą. Tačiau nuo Apaštalų laikų krikščionys psalmėse girdėjo taip pat ir Kristaus ar Bažnyčios balsą. Argi Jėzus nesakė, kad psalmės kalba apie jį (Lk 24, 44)? Tad kiekvienas iš mūsų gali sakyti: „Saugok mane, Viešpatie, kaip akies lėlytę“ (ĮP), nors mūsų sambūrio metu meldžiasi visas Kristaus Kūnas. Šiandien mumyse meldžiasi Bažnyčios, kurios kenčia dėl Viešpaties Vardo. Jisai negali likti abejingas šiam šauksmui, nes „Viešpaties akys žvelgia į tuos, kurie jo bijo“ (KP 1).O maldos yra kupinos ramybės. Tačiau tai, ko jose prašoma, siekia toliau, jose išreiškiamas žmogaus noras visiškai atsiduoti Dievui. Ko mes prašome? Kad „būtume ryžtingai Dievui atsidavę ir kilnia širdimi tarnautume jo didybei“ (PM), kad tarnautume Viešpačiui „su tikra dvasine laisve“ (AM) ir kad Eucharistijoje vis atrastume pagalbą (KM) bei būtume pasirengę darbuotis Dievo Karalystei sekdami Kristumi, kuris „atėjo, kad savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“ (KP 2). Tokia malda tikrai būtų patikusi šventajam Ignacui Lojolai ir turėtų patikti tiems, kurie mėgsta veikti tuščiai nekalbėdami.