Spausdinti

Meditacija A Verbų sekmadienis


Liturginiai tekstai

Giesmių ir verksmų

Visai ne be priežasties Bažnyčia, turinti Sužadėtinio bei savojo Dievo dvasią, šiandieną nauju ir neįprastu sugretinimu prie Viešpaties kančios pridėjo iškilmingą Verbų procesiją. Nes procesija pasižymi šventiškumu, triumfo giesmėmis o kančia – verkimu. O kadangi mes privalome pamokyti tiek išmintingus, tiek neišmintingus, pažvelkime, kokią naudą šis sugretinimas suteikia tiek vieniems, tiek kitiems.
Ir pirmiausia, ką jis ketina parodyti pasauliečiams? Nes pirmiau yra ne tai, kas dvasiška, bet kas jusliška (plg. 1 Kor 15, 46). Taigi tegul pasaulietiška siela regi, tegul ji regi ir tesuvokia, jog džiaugsmas galiausiai užleidžia vietą liūdesiui. Štai kodėl tas, kuris, beje, nuo pat pradžių veikė ir mokė, ne vien tik žodžiais pamokslaudamas, bet ir pavyzdžiais, apsireikšdamas kūnu stengėsi viešai įrodyti savimi pačiu, tai, ką buvo iš anksto pasakęs per pranašą, t. y. jog „Visa žmonija – kaip žolė, jos gražumas – kaip laukų gėlės“ (Iz 40, 6). Todėl jis ir panoro būti išaukštintas iškilminga procesija, žinodamas, jog artinasi labiausiai paniekintos mirties diena.
Tad kas gi dar galėtų kliautis laikinosios garbės nepastovumu, regėdamas, kad net tas, kuris nėra padaręs nuodėmės – visų laikų ir visatos Kūrėjas – po tokio didelio išaukštinimo vis dėlto buvo taip labai pažemintas? Išties, tame pačiame mieste, ta pati minia, tuo pačiu metu, iš pradžių jį pagerbia iškilminga procesija bei dieviška pagarba, o kiek vėliau kvočia apipildama įžeidimais, kankinimais ir sulygina jį su piktadariais. Tokia yra praeinančio džiaugsmo pabaiga, toks yra laikinosios garbės vaisius. Todėl pranašas apdairiai meldžiasi, kad jis garbės valandą giedotų Viešpačiui ir kad nebūtų priešiškai puolamas (plg. Ps 29 (30), 13 Vulg.), t. y. kad jis būtų pagerbtas iškilminga procesija, po kurios neitų kentėjimas.

Šv. Bernardas Klervietis, † 1153

Biografija