Meditacija A 15 eilinis
Gera žemė
Mūsų sielos priežiūra, mano mylimieji broliai, labiausiai primena žemės įdirbimą. Kaip ir įdirbamos žemės atveju, vieni augalai išnaikinami, kiti išraunami su šaknimis, kad joje būtų pasėta tai, kas gera, taip turi būti ir su mūsų sielomis: reikia išrauti tai, kas bloga, ir pasodinti tai, kas gera, reikia išnaikinti, kas žalinga ir įskiepyti, kas naudinga; išrauti puikybę ir pasodinti nusižeminimą, išmesti gobšumą ir išsaugoti gailestingumą, paniekinti gašlumą ir mylėti skaistumą. Nes kol nepašalinsi iš savo žemės to, kas bloga, negalėsi pasodinti to, kas gera, taip ir su tavo siela: jeigu pirmiau nepašalinsi iš jos ydų, usnių ir kadagių, negalėsi joje pasėti šventųjų dorybių sėklų. […]
Būkite dėmesingi, aš jus raginu, broliai, nes yra dvi įdirbamos dirvos rūšys: viena dirva yra Dievo, kita – žmogaus. Tu turi savo sodybą, taip pat ir Dievas turi savąją. Tavo sodyba yra tavo žemė, Dievo sodyba yra tavo siela. Nejaugi bus teisinga, jeigu tu prižiūrėsi savo sodybą, o Dievo sodybą paliksi apleistą? Jeigu tu įdirbi savo žemę, bet nepuoselėji savos sielos, tu nori sutvarkyti savo sodybą, o tuo tarpu Dievo nuosavybę palikti apleistą. Nejaugi tai teisinga, broliai? Nejaugi Dievas nusipelno, kad mes apleistume savo sielą, kurią jis taip labai myli? Kaipgi tu regi gerai prižiūrimą savo sodybą ir tuo džiaugiesi, o nepastebi savo sielos, pavirtusios dykyne, ir dėl to neraudi? Iš savo sodybos laukų mes tik laikinai šiame pasaulyje pragyvename, o iš savo sielos puoselėjimo be pabaigos gyvensime danguje; taigi būtent savo sielai turime nuolatos skirti kuo didesnį ir uolesnį rūpestingumą.
Šv. Cezarijus Arlietis, † apie 543
Biografija