Spausdinti

Meditacija A 27 eilinis


Liturginiai tekstai

„Tai įpėdinis“

„Tai įpėdinis“ (Mt 21, 38), – tarė vynininkai. Jie paskubėjo nužudyti įpėdinį – ne vieną iš tarnų kaip jie, bet nuosavybės savininko tikrąjį sūnų, ir ne vieną iš jų, kuris būtų buvęs laikomas vertas gauti įsūnystės teises. Kaipgi po tarnų buvo atsiųstas Sūnus, kurį derėjo gerbti? Kodėl gi sakoma, kad jis yra antrasis žmogus, nužengiantis iš dangaus? (plg. 1 Kor 15, 47). Kaip Dievas apsilankė žemėje, jeigu vis dėlto jis veikė drauge su žmogumi? Kaipgi nusižemino tas, kuris yra lygus su Dievu? Kaipgi Dievas atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu? Arba dar, kodėl nėra paniekinami Šventieji Slėpiniai, kai jie, regis, yra žmogaus kūnas ir kraujas? Kodėl jis tarė: „Tu paruošei man kūną“ (Žyd 10, 5). Kodėl ir jam neišvengiamai reikėjo ką nors paaukoti? Kaip jis savo krauju išpirko belaisvius? Arba, kaipgi garbės Viešpatį nukryžiavo? Kaipgi Žodis tapo kūnu? Kaip tad daugel kartų ir įvairiais būdais Tėvas, kalbėjęs per pranašus, galiausiai prabilo per Sūnų? Arba, kaip Sūnus turėjo dalį beveik tokiame pačiame gyvenime kaip ir mes?
Tačiau kad viską vardydami neapsunkintume tavo dėmesingumo, pasakysime tik viena, kas visa aprėpia – esant Dievu pasisakyti kukliais žodžiais – tai labai pravartu bei priklauso išganymo planui, ir tai nė kiek nepakenkia jo tyrajai prigimčiai; tačiau, kita vertus, esant žmogumi kalbėti ką nors dieviška bei antgamtiška – tai prašoka bet kokį įžūlumą. Išties, karaliui yra leidžiama tiek paprasčiau kalbėti, tiek paprasčiau samprotauti, o kareiviui arba karvedžiui nėra leidžiama kalbėti didingai kaip karaliui. Jeigu tad jis buvo Dievas – kas jis, beje, ir buvo – tada kai įsikūnijo, tai visoks Jo kuklumas turi savo pagrindą, o jeigu jis buvo vien tik žmogus – tai Jo didingumas nebeturi pagrindo.

Šv. Izidorius Peluzietis, † apie 440

Biografija