Spausdinti

Meditacija A 30 eilinis


Liturginiai tekstai

Meilė

Kadangi meilė yra atsidavimas kitam, pasišventimas kitam, todėl visas kilnumas ir visas nenusakomas šios aukštumos ir galutinumo siekis, kurio trokšta širdis, kyla iš mylimojo. Todėl Dievo meilė ir yra tokia šventa bei didi, todėl ji ir nesibaigia (plg. 1 Kor 13).
Ši meilė yra skirta Dievui, Jam, Begaliniam, Nesuvokiamajam, artimajam širdies Dievui, Šventajam, Garbingajam. Mes mylime tą, prieš kurio Dvasią stovime iš amžinybės į amžinybę, kuris kiekvieną vadina vardu: Jį, mūsų Kūrėją ir Viešpatį, mūsų pradžią ir pabaigą, amžinąjį Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, vieną Dievą. Mes mylime Jį, kuris pirmiau pamilo, kuris mums davė gyvybę ir gyvenimą, kuriame mes mylime, jaučiame ir esame, Jį, kuris mus vis vien myli, net jei mes Jo nekenčiame, kuris leidžia savo saulei patekėti virš mūsų nuodėmių, Jį, Pakantųjį, ištikimąjį Draugą, išmintingąjį mūsų širdies Dievą ir mūsų amžinybės Dalį, Jį, vienintelį Tobuląjį.
Kuo toliau Jo begalybė yra nuo mūsų menkumo, tuo labiau ji skatina mūsų meilės drąsą; kuo didesnė mūsų abejotinos būties priklausomybė nuo nesuprantamų Jo sprendimų, tuo besąlygiškesnis yra baisingas savasties patikėjimas mylimuoju Dievu. Kuo žavesnis Jo šventasis grožis ir gerumas, tuo labiau Jo meilė apima viską, ką mes paprastai mėgstame vadinti meile. Kuo labiau jis mus aplanko savo palaiminga, dievinančia artuma, kuo labiau Jis mums yra tėvas ir motina, brolis ir sesuo, tuo artimesnis tampa šventas mūsų meilės švelnumas, kuo labiau griaunantis yra Jo kelių ir teismų nesuvokiamumas, tuo didesnis šventas atkaklumas mūsų meilės, kuri ir Dievą dar labiau myli; kuo mažiau Jį suvokia, kuo skaudžiau prasiskverbia mūsų aklo silpnumo prieš Dievą jausmas pro paskutines mūsų sielos skaidulas. „Mano Dieve, aš myliu Tave“ – švenčiausias Žmogaus poelgis ir didingiausias polėkis gali šį žodį užbaigti jame – jo meilės begaliniam Dievui paslaptį.

Karlas Raneris, † 1984

Biografija